Pagrindinis > Apie mus skelbia > LRT.LT: Martynas Švėgžda von Bekker: pajutau, kad gebėsiu likti laisvas su smuiku, net toli nuo namų

LRT.LT: Martynas Švėgžda von Bekker: pajutau, kad gebėsiu likti laisvas su smuiku, net toli nuo namų

Martynas koncertuoja visame pasaulyje su iškiliausiais orkestrais ir muzikantais Europoje, Azijoje ir JAV, buvo įvertintas tarptautiniuose konkursuose, vadovavo tarptautiniam festivaliui „Alternatyva“, dėsto, leidžia muzikos įrašus, kuria pats, atstovauja Lietuvai… Buvo ir kultūros garbės atašė, o dabar koncertuodamas ypatingą dėmesį skiria lietuviškai muzikai, įvairiuose socialiniuose projektuose siekia auginti šiuolaikinę Lietuvą mylinčių tautiečių ir pasaulio piliečių identitetą.

Kovo 23 d. jis pasirodys Paliesiaus dvaro koncertų salėje „Pasaga“ su smuikininku Jonu Tankevičiumi. Nors įtaigumu ir subtilumu pasižyminčius muzikus sieja ilgametė draugystė, scenoje jie susitiks pirmą kartą. Šiam kūrybiniam tandemui akompanuos Vilniaus muzikos mėgėjų orkestras: kadaise su senelio Povilo Bekerio įkurtu orkestru jaunasis Martynas pradėjo savo muzikinę solisto karjerą, o Čiurlionio kvarteto primarijus Jonas Tankevičius yra vienas artimiausių orkestro bičiulių pastarąjį dešimtmetį. Kruopščiai parinktoje ir romantine dvasia dvelkiančioje programoje skambės dar Lietuvoje negirdėti kūriniai bei rečiau atliekami smuiko muzikos perlai.

Plačiau apie koncertą: 04.23 | „Lemtingas susitikimas“

Šaltinis: LRT.LT


– Gimėte iškilioje dailininkų ir muzikų šeimoje Vilniuje, smuiku mokė groti močiutė, garsi smuikininkė E. Strazdaitė-Bekerienė. Ar jau nuo vaikystės norėjote ir pats tapti smuikininku?

Namuose visi veikė savo kūrybinėse-menų srityse. Visi iki vieno stropiai dirbo ir stengėsi pradžioje įveikti save patį siekiant tobulumo, pačių sau aukštai iškeltos užbaigtumo kartelės. Visame kame vyravo griežta savaitės darbų ir užduočių dienotvarkė, kuriai nusižengti buvo nevalia. Geležinė-karinė-stoiška disciplina. Kol neatidirbta – jokių malonumų. Namuose taip pat, be užduotų mokyklos namų darbų ir numatytų kasdienių valandų savo pasirinktai specialybei, mums, vaikams (kartu su sese), priklausė aiškios kasdienės buitinės namų pareigos: indų plovimas, šiukšlių išnešimas, stiklo taros pridavimas, už įgytas lėšas sutartų pieno ir miltų produktų pristatymas į namus, dulkių siurbimas, skalbinių išrūšiavimas prieš juos užmerkiant, stalo, lovos, spintos tvarka savo kambariuose.

Tad viskas, kas buvo susiję su garsais-tembrais-tonais, ar spalvomis-šviesomis-formomis-erdvėmis, ar žodžiais-eilėmis-ritmais-kanonais, ar temperamentais-gestikuliacijomis-mimika-emociniais stoviais, ar su begale visų kitų menų sąvokų bei išraiškos charakteristikų, stilių ir raiškos pobūdžių, išraiškos formų, jų unikalumo bei specifinių galios subtilybių, faktūrų, niuansų, potėpių, refleksijų bei rezonansų, visu tuo, ką mes, europiečiai, esame paveldėję iš graikų Mitologijos per Orfėjaus Lyrą ir devynias Mūzas, pasivertusias stygomis, su visu tuo teko labai rimtai, artimai ir tiesiogiai susidurti nuo pat kūdikystės.

Ne šiaip sau, o su profesiniu-metodiniu namiškių palydėjimu bei įsigilinimu ir analize, žinių kartojimu, jų pildymu. Praktiškai vyko nuolatinis parodų, koncertų, teatrų, operų, baletų, džiazo ir improvizacijų, poezijos, literatūros, humoro, architektūros, dizaino, interjero, muziejų, pilių ir landšafto bei parkų nuolatinis išgyvenimas bei jų konstruktyvi analizė, atsakomybė reziumuojant savo asmeninę nuostatą ir nuomonę į tik ką per meną „išgyventą“ asmeninį „įspūdį“.

Tad aš drąsiai šokau, griežiau smuiku, grojau fortepijonu, dainavau, kūriau melodijas ir eilėraščius, „sukau“ voverių lizdus medžiuose, kalbėjausi žvėrių, žuvų ir paukščių kalba sau nevaržomas nuo pat savo gyvenimo pradžios, jausdavau gėlę, krūmą, grybą ar medį, šnabždėdavausi su driežais ir žiogais, ir man tai patiko, tiko ir vis dar sekasi tai išgyventi šiandien.

Vaikystėje buvau užburtas šokio, t. y. judesio erdvėje ir ritme, lydimame fantastinių garsinių sąskambių bei tembrų, o daugiausia tai gravitacijos atsisakymo, jos išsižadėjimo šokyje…

Ankstyvoje paauglystėje susižavėjau pasaulio spalvų mirgėjimu, jų sąmoningu supriešinimu, kai sodri žalia su ryškiai raudona ir ultramarinas su oranžine pradeda virpėti akyse „mėtydamos“ kaimyninės spalvos kontūrus į šonus… Kiek vėliau man pradėjo trykšti ašaros nuo prancūziškos P. Verlaine’o lyrikos „Il pleure dans mon coeur…“, nes ji totaliai ir absoliučiai atspindėjo mano pirmuosius nekaltus įsimylėjimus ir, kaip man tada atrodė, paaugliškas „meilės kančias“. Tad nuo pat pradžios jau buvo absoliučiai akivaizdu ir aišku, kad nieko, absoliučiai nieko iki galo nėra ir negali būti aišku! Visur slypi didžioji paslaptis: neaprėpiami kosminiai talento, likimo, susiklosčiusių aplinkybių, istorijos, įtakų, aplinkos, charakterio, Kūrėjo valios, ištvermės, atsidavimo, pasiaukojimo, meilės, neapykantos, ištikimybės, išsižadėjimo, sinkrecijos, dieviškumo, mitologijos, … nepasiekiami horizontai. Tad trylikos jaučiausi jau suaugęs ir supratau, kad per garsą ir jo tembrų kalbą galėsiu greičiausiai ir sąlyginai paprasčiausiai tapti savarankišku, nuo nieko ir niekieno nepriklausomu. Pajutau ant scenos, kad gebėsiu veikti ir paveikti mane supančią aplinką, žmones. Gebėsiu likti laisvas su smuiku, groti visur, net judant ir keliaujant, turint vos pusę kvadratinio metro erdvės, ir net tada, kai būsiu taip ar kitaip toli nuo namų, gyvenimo kelyje, nežinomoje erdvėje. Jau tada sąmoningai besijausdamas kaip sovietinis kalinys, brandinau dorybę, kantrybę ir vidinį apsisprendimą. Tai turėjo man pasitarnauti kada nors paliekant SSSR.

 

– Paliesiaus dvare pasirodysite su smuikininku Jonu Tankevičiumi ir Vilniaus muzikos mėgėjų simfoniniu orkestru. Jį 1961 m. įkūrė jūsų senelis Povilas Bekeris ir su šiuo orkestru pradėjote muzikinę solisto karjerą. Ką prisimenate apie savo kelio pradžią? Ar daug pasikeitė orkestras nuo tada?

Užtikrintai galiu jums pasakyti, kad mūsų dabartiniame Lietuvos kultūriniame lauke niekas jau nieko nežino apie tai, kas tas LTRS mėgėjų simfoninis orkestras „Vilnius“ buvo, kokią svarbą šalies kultūriniame bei intelektualiniame-visuomeniniame gyvenime turėjo, kokias to laiko mokslo asmenybes, dėstytojus ir mokytojus, LTSR žymius piliečius ir muzikus orkestras jungė ir spietė į bendrą būrį, kokią unikalią erdvę tais komunistiniais laikais kolektyvas „Vilnius“ sostinėje užėmė. Kokią poziciją sovietinėje Lietuvoje laikė Povilas Bekeris, dėvėjęs išskirtinai lietuvišką tautinę juostelę, keliskart iš eilės kaip vyr. dirigentas vadovavęs Dainų šventei, pakeldavęs stotis visą Vingio parką su „Lietuva brangi“… Daug kas jau išmirė. Daug kas užsimiršo. Tačiau yra likę archyvai dėžėse ir namų lentynoje, sovietiniai bei tarptautiniai apdovanojimai, diplomai, afišos, programėlės, laikraščių skiautės, nuotraukos, dar keletas gyvųjų, su kuriais aš tikiuosi nedelsiant susisiekti ir užfiksuoti esamus faktus bei prisiminimus. Tam reikalinga muzikologų ir antropologų, muzikos istorijos bei sovietmečio kultūros analitikų profesionali pagalba bei indėlis: metodinis medžiagos archyvavimas, analizavimas, vertinimas, tyrinėjimas, mokslinių darbų ruošimas ir pan. Tai tik ledkalnio viršūnė, kuri mums yra matoma.

Galiu tik patvirtinti, kad Povilas Bekeris rengdavo metinį koncertą sovietmetyje vadinamoje Paveikslų galerijoje, t. y. šiandieninėje Vilniaus katedroje, kuri būdavo sausakimša visų tų, kurie būdavo bauginami ir baudžiami už tikėjimą ir lankant bažnyčias, tų, kurie atsisakė stoti į komunistų partiją, nesutiko „daryti karjeros“ pataikaujant raudonam režimui, tų disidentų, grįžusių iš tremties ir nerandančių darbų bei vietos apsistoti, tų, kurių sovietinė filharmonija, operos ir baleto teatras dėl kagėbistinių kadrų skyriaus turimų duomenų nepriėmė dirbti į kolektyvus, tų, kurie žinojo, kad Bekeris kitoks, jis ne bauginantis ir negrasinantis, o priešingai: moterims bučiuojantis rankas, pagarbiai išklausantis, susivaldantis ir šarmingas, randantis kišenėje citrininį čiulpinuką ūpui pakelti, niekada nekeliantis balso, nežeminantis ir nesišaipantis, besistengiantis neįskaudinti ir nepastatyti kito į nepatogią padėtį, ir Bekeris su VISOM IR VISAIS VISADA toks, o ne su kai kuriais, ar išrinktais… Juo galima buvo pasitikėti, tais siaubingais okupacijos laikais. Per Reginos Maciūtės Paveikslų galerijoje dainuotą „Ave Maria“ (jau nepamenu, ar Bacho, ar Schuberto), pamenu, kad laukiau savo pasirodymo eilės su H. Wieniawski „Legenda“ ir mačiau, kaip pilna Katedra žmonių braukė ašaras, mintyse slapta besimelsdami savo uždraustoje šventovėje už mirusius, ar per represijas, už artimuosius ir ligonius, už Lietuvą, gal kada nors stebuklingai tampančia laisva… Man tada jau buvo apie trylika metų, aš viską supratau.

Praeitą rudenį buvau apsilankęs dabartinio orkestro repeticijoje. Labai mane nudžiugino kolektyvo nuoširdumas ir orkestrantų atviras bendravimas. Nepaprastai sušildė ir nudžiugino „paveldėti“ Bekerio čiulpinukai, dalinami per pertraukas ir šiaip tarpusavyje. „Radau“ net porą tų pačių muzikų, kuriuos pamenu iš savo jaunystės – tai buvo didžiausias džiaugsmas! Be abejo, toks emocingas ir šiltas bendravimas po repeticijos restorane prie užkandžių ir pasistiprinimo su visais drauge mus mentališkai ir suvedė į šį projektą. Man tai ne atsitiktinumas – tai mistinė tąsa.

 

– Dabar esate laimėjęs premijų konkursuose, koncertavęs visame pasaulyje su garsiausiais orkestrais, atstovavote Lietuvai kaip kultūros garbės atašė, vadovavote tarptautiniam festivaliui „Alternatyva“… kokiais savo darbais labiausiai didžiuojatės?

Didžiuotis tikrai neturiu kuom ir net nenorėčiau, nes man toks poelgis jau atrodo „papūgiškai“. Džiaugtis, tai kitas reikalas, man tai labiausiai tinka. O džiaugtis mėgstu kas dieną! Ko gero, daugiausia džiaugiuosi ištikimybe sau ir ištverme, drąsa, valia, asmenine laisve ir nepriklausomybe, ištikimybe užsibrėžtiems tikslams, sveikata, artimųjų laime ir skalsa, bičiulių geromis naujienomis, mažais kasdienos „stebuklais“, protėvių išmintimi. Visi darbai ar pasiekimai kažkada buvo prioritetiniai, būtini, neišvengiami duotose gyvenimo aplinkybėse ar situacijose. Jie turėjo savo ypatingą vertę ir aiškias užduotis, kuriomis tikėjau ir buvau besąlygiškai joms atsidavęs. Laikui bėgant viskas pradeda kitaip atrodyti, vieni dalykai lyg nublanksta, kiti vėl lyg suryškėja, ir taip besikaitaliodami gyvenimo eigoje. Aš tiesiog pasikliauju ir džiaugiuosi savo kūrybine ir išgyvenimo intuicija, kuri manęs dar niekada nenuvylė. Nuo 2019 m. išgyvenu neapsakomai svarbų etapą savo gyvenime, kuriame skiriu, kiek tik galiu, laiko ir energijos, pajamų, ryšių mūsų Lietuvos gamtos ir girių išsaugojimui nuo naikinimo ir komercinių plynų kirtimų. Priimu tai kaip misiją, kaip mano pareigą – duoklę Tėvynei.

Kitas aspektas begalinio džiaugsmo yra nuostabus ir gilus bendravimas. Tai santykiai. Santykiai su įdomiais žmonėmis, jaunais ir senais, vietiniais ir iš tolimų kraštų, sava ir užsienio kalba, arba tiesiog tik per muziką, gatvėje ar stotyje, kur atsiveria nauji nelaukti klodai vertybių ir nelauktų fantastinių dovanų. Aš taip Niujorko Centriniame parke prie paminklo Kunigaikščiui Jogailai grodamas „užsidirbau“ asmeninę pažintį su Jonu Meku. Jono kažkoks tai draugelis žydas, nebepamenu, ar Rosenstein, ar Blumberg, o gal Rosenberg ar Blumstein (visi pavardžių variantai kalba apie gėles ir akmenis, tik tiek ir teprisimenu) mane išgirdo parke grojantį J. S. Bacho Čakoną, pristojo kamantinėti, iš kur aš, tada pasiūlė susitikti Brukline vakare džiazo klube, kur bus laukiamas Mekas. O aš ten į Brukliną nuvykęs staiga matau – Vyšnia, t. y. Petras Vyšniauskas, gatvėj prieš pat saksofonu prasigrojinėja sau… Tai, patikėkite, po to Mekas mus visus vedėsi vakarieniauti… tokie įvykiai padaro žmogų laimingą ir džiaugsmingą ilgam!

 

– Daug užsiimate ir pedagogine veikla, pavyzdžiui, esate inicijavęs tarptautinę tarpdisciplininę keliaujančią akademiją. Ko labiausiai stengiatės mokinius išmokyti?

Kaip jau minėjau, nuo pat ankstyvos vaikystės „maudžiausi“ po devynių mūzų, per jų įsikūnijimą įvairiose meno formose, kriokliais. Ilgainiui tapo savaime aiškūs ir intuityviai pagavūs bendri visų esamų meno sričių bruožai ir kanonai. Supratau, kad visuma techninis įvairiuose menuose vartojamas žodynas yra iš esmės tas pats ar labai panašus, kartais tik su maža paklaida, bet vis vien artimas ir giminingas vienas kitam. Man, sovietmečiu besimokant M. K. Čiurlionio meno mokykloje, trūko tikro, visapusiško meninio išsilavinimo, bent jau galimybės rinktis ir derinti tai pagal savo norus, gabumus ir troškimus. Tikrai tada būčiau atsisakęs kai kurių man nebūtinų disciplinų ir šalia smuiko bei fortepijono pasiėmęs dar šokį, poeziją, akustinę architektūrą, astronomiją bei astrologiją, mitologiją, filosofiją, dailę. Šokis būtų man dovanojęs stiprią sveikatą ir kvėpavimą, kūno ir ritmo muzikalią erdvės pajautą, bandant „apgauti“ Žemės trauką, poezija išgvildentų žodžių muzikalumą ir plačios paletės spalvingą minčių ritmą bei akcentais ir metru surimuotą sintaksę bei gramatiką, koncertinių salių bei atvirų amfiteatrų architektūrą priverstų gaudytis erdvėse per geometriją, fiziką ir garso bangas bei jų galią, taip pat ir matematiką, statybinių medžiagų funkcionalumą, varžas bei estetiką, jų harmoningą poveikį plačiai visuomenei bei privačių erdvių ir poreikių praktinį funkcionalumą, astronomija atvertų pasaulio ir Paukščių tako juokingą artumą ir mūsų laikinumą kosminės erdvės begalybės atžvilgiu, mitologija grąžintų atgal į šiandieną, lygindama nemirtingus kodus ir vertybių klodus, su filosofija diskusijose būčiau radęs daugiau bičiulių, o dailė liktų nuostabioji matoma fantazijos išdykėlė… Tokios mokyklos aš geidžiau ir troškau. Tokios trokštu dar ir šiandien. Aš tam ilgai ruošiuosi. Mokausi ir tariuosi su mano Mokytoju, filosofu Algiu Mickūnu. Menų sintezėje – integralioje estetikoje matau naujų meno išraiškos būdų ateitį ir mūsų, 21 a. pradžios laikotarpio, visuomenės kūrybinę prasmę. Ruošiu metodinę-eksperimentinę programą aukštajai-universitetinei mokyklai. Būtų labai džiugu, jei ši idėja rastų Lietuvoje sau palankią aplinką, terpę, dirvą, kurioje būtų įmanoma jos plėtotė, kurstomas jos vystymosi potencialas.

Jaunimo muzikos stovykla Preiloje, kuri jau ketvirtą kartą šią vasarą bus rengiama, palaipsniui plečiasi ir turtingėja savo turiniu bei subtilybėmis, pasitelkdama poeziją, šokį, kino ir tarpdisciplininių menų eksperimentus. Būtent tos beribės laisvės ir gebėjimo ją kūrybiškai sustyguoti, įkvepiančiai užburti, kosmiškai užvaldyti, spalvingai ir siautulingai apdovanoti, pasidžiaugti ir pasidalinti mintimis ir sielos šviesa bei giluma – būtent to ir stengiuosi išmokyti savo mokinius! Svarbiausia juk patikėti ir pasitikėti savimi, ir tik tada prasideda galima paveika mus supančiai aplinkai. O juk yra begalė būdų veikti, tik žinok, ką rinktis, ko trokšti, be ko nebegali būti… Būtent čia ir yra kiekvieno asmens kūrybinės versmės pradžia.

 

– Ką jums apskritai reiškia muzika?

Oi… žinote, jūsų penkių žodžių klausime slypi beribė begalybė. Šis klausimas talpina tiek visą mano jau nugyventą gyvenimą su visomis mano žiniomis, biografinėmis patirtimis, jausmais bei vertybėmis, tiek žmonijos praeitį, dabartį ir ateitį, tiek gyvos ir negyvos gamtos akustinius rezonansinius bei refleksinius slėpinius, tiek visus esamus ir būsimus gamtos mokslus, tiek mūsų ateities galimai būsimą pažintį su numanoma gyvybe kosmose.

Muzika yra tai, per ką mes turime galimybę transformuotis, muzika yra burtai ir mistika, dievų kalba, suteikianti jautrios sąmonės ir turtingos-kūrybingos sielos asmenims išskirtinius virpesius-dažnius, gebančius perteikti energetinį minčių krūvį, įgalinantį sąmonės ir kūno metamorfozes. Muzika gimdo, gydo ir taip pat kankina bei užmuša. Ji yra galingas mediumas. Muzika yra kerai. Ji paverčia matomus nematomais ir šaltus karštais, neapčiuopiamus kampuotais ir mirusius gyvais bei atvirkščiai… Galia – stebuklas!

 

– Gyvenate Vokietijoje, keliaujate po visą pasaulį, vis grįžtate į Vilnių, dažnai ir į šeimos sodybą Šimonių girioje. O kur labiausiai jaučiatės kaip namie?

Esu vis dar gyva kosminė dulkė, pilna galingos Saulės energijos. Su man būdingu intuityviu ir pagaviai empatišku gyvenimo ir judėjimo po pasaulį būdu, geriausiai jaučiuosi, t. y. regeneruojuosi ir dalinuosi savimi su aplinka gamtoje ir tarp man artimų – kūrybingų ir laisvų sielų, bičiulių, su kuriais ir kuriom įmanomi minčių, energijų, kūrybiniai, skirtingų patirčių ir nuomonių mainai, laisvas, tiesus ir atviras dialogas. Tai tobulėjimo ir išminties kalvė. Gamta atgaivina visas man dovanotas pajautas, jusles ir paveikas. Ilgainiui klausa, rega, uoslė, skonis, kvapas ir lytėjimas atsinaujina savaime. O gamtos liūliuojanti harmonija, jos garsi tyla ir skambanti ramybė, grąžina atšipusią intuiciją, įžvalgą, telepatijos ir dežavu fenomenus bei jų paveikas, super-galias… Bičiuliai ir bičiulės – lyg veidrodžiai, parodo, kur aš randuosi: ar pasimetęs, ar kur nuklydęs, ar pasikeitęs ir transformavęsis iki susvetimėjimo, ar susikrimtęs savo vakuuminiame minčių gaubte, ar svajingai nuskridęs iki dausų, ar aštriai pasišiaušęs. Atviri, bičiuliški santykiai yra geriausia medicina ir terapija viename.

Vedinas pirminių ir pirmapradžių patirčių bei juslių, esu visad nepasotinamai alkanas ir išsiilgęs Lietuvos gamtos. O lietuvių gimtoji kalba ir dainos mane tiesiog pakrauna, šiuolaikiškai tariant, perkrauna – „restartina“ mane visą iš pagrindų.

 

– Su smuikininku Jonu Tankevičiumi jus sieja ilgametė draugystė, nors scenoje susitiksite tik pirmą kartą. Gal papasakotumėte plačiau apie bičiulystę?

Prisimenu Joną dar nuo 1987 m. savo studijų pas prof. R. Katilių LTSR Vilniaus konservatorijoje laikų. Mačiau jau tada Jį konservatorijos koridoriuose, o taip pat dar visai jauną, dalyvaujant mano pirmajame gamų ir etiudų techninės įskaitos atsiskaitymo žiuri komisijoje. Nežinau, ar jis jau tada buvo pradėjęs pedagoginę veiklą LTSR Vilniaus konservatorijoje, ar tiesiog buvo pakviestas dalyvauti kaip asistentas ar aspirantas, mes kažkaip pastebėdavome jau tada viens kitą prasilenkdami konservatorijoje ir nuoširdžiai sveikindavomės. Ir tai nebuvo sovietinėje aplinkoje savaime suprantama. Jaučiau, kad esame pagarbūs ir nuoširdūs vienas kitam, profesionaliai vertinome ir žinojome jau viens apie kitą. Tai buvo mūsų, sakyčiau, neakivaizdinės nuoširdžios pažinties pradžia. 1989 m. Gorbačiovo perestroikos metu man pavyko išvykti trims mėnesiams turistinei kelionei į vakarų Vokietiją, po kurios negrįžau ir tęsiau studijas jau Hamburge pas prof. M. Lubotsky. Prabėgus maždaug 15-ai metų, laimėjęs eilę konkursų, su solo karjeros, festivalių ir įrašų kraičiu, tikėdamas Lietuvos ateitimi ir baisiausiai išsiilgęs namų, grįžau į Vilnių ir tuometinio LMTA rektoriaus prof. Juozo Antanavičiaus paskyrimu 2003 m. pradėjau eiti savo lektoriaus smuiko specialybėje pareigas Vilniuje. Štai čia mes vėl su Jonu susitikome, ir tas nuoširdus, doras ir tiesus mūsų kolegialus bendravimas atsiskleidė čia dar labiau. Visada jaučiau Jo pagarbų ir nuoširdų palaikymą, galėjau visada pasiklausti ir pasitarti, gauti reikiamos informacijos, pasitikėti. Tai vienas iš nedaugelio, kuriam nebūdingas susireikšminimas, pavydas, apkalbos, paskalos, baimė ar neužtikrintumas, manipuliacijos, mobingas, kitų juodinimas save iškeliant. Jonas tiesiog darė ir daro savo be kompleksų, nuoširdžiai ir be pasipūtimo ir užtikrintai. Jis pats iš savęs gilus, ramus ir subtilus, savivertę turintis, puikiausių charakteristikų profesionalas, gebantis šiltai, oriai ir su pagarba bendrauti. Jam puikiai pavyko išvengti postnomenklatūrinės „diedovščinos“ bendravimo bruožų!

Neseniai sužinojęs, kad Jonas randa laiko ir padeda šiam orkestrui ruošti programas, kartu repetuoja, dalinasi savo profesionalia patirtimi rengdamas programas, sustyguodamas štrichus ir pirštuotes, nepaprastai apsidžiaugiau ir dar kartą įsitikinau Jono absoliučiu pasikėlimo ir susireikšminimo nebuvimu. Jis nuolankus ir nuoširdus, entuziastingas muzikos tarnas – tas iš prigimties ir pašaukimo! Nepaprastai džiaugiuosi šia proga muzikuoti drauge ir dar tokiame muzikiniame bei moraliniame kontekste!

 

– Kokie jūsų ateities planai?

Yra posakis: „Žmonės planuoja, o Dievas juokiasi!“. Iš esmės mažai kas pakito: dėstau, koncertuoju, kuriu muziką, mėgstu filosofiją ir karts nuo karto vis pasineriu į ją su vienu ar kitu kukliu pranešimu, dūzgiu Girių Spiečiaus bičiulių gretose kovoje prieš Lietuvos gamtos ir girių niokojimą bei plynus kirtimus, retkarčiais papaišau savo malonumui, domiuosi ir renku vaistažoles, ir, kaip visada, labai mėgstu šokti, kai šauni muzika ir mielas žmonių ratas. Na, o menų sintezė ir integrali estetika nenumaldomai svaigina mane įsivaizduojamais būsimais išraiškos klodais – tai palikim ateities staigmenai.