PHILIP GLASS | JUSTĖ JANULYTĖ | RYTIS MAŽULIS

Balandžio 17 d. Paliesiaus dvare – aštuonios violončelės, viena pianistė, hipnotiška, pulsuojanti Philipo Glasso muzika ir du su minimalizmo tradicija susiję lietuvių kompozitorių kūriniai.

Programos ašis – amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso siuita „Dracula“, skirta violončelių oktetui ir fortepijonui. Šiame koncerte „Cello Club“ pirmą kartą pasirodys tokia sudėtimi – iki okteto išaugęs ansamblis muzikuos kartu su pianiste Indre Baikštyte. Šią versiją violončelių oktetui ir fortepijonui sukūrė ilgametis Ph. Glasso bendražygis, pianistas ir dirigentas Michael’as Riesmanas. Kūrinyje kuriamas lėtas, hipnotinis garso laukas – pulsuojanti, sluoksniuota struktūra, dramaturgijai plėtojantis per lėtai kintančius, varijuojamus pakartojimus.

Kūrinys gimė XX a. pabaigoje, „Universal Pictures“ pakvietus Ph. Glassą sukurti naują garso takelį klasikiniam Todo Browningo 1931 m. filmui „Dracula“. Kadangi originalioje filmo versijoje muzikos beveik nėra, kompozitorius pasirinko styginių kvarteto instrumentuotę – kamerinę sudėtį, leidžiančią kurti tiek intymų, tiek įtemptą emocinį lauką, vengiant tiesioginių žanrinių klišių. Ši muzika pirmą kartą atlikta bendradarbiaujant su legendiniu ansambliu „Kronos Quartet“.

Greta Ph. Glasso muzikos programoje suskambs lietuvių kompozitorių Justės Janulytės ir Ryčio Mažulio kūriniai – dvi su minimalizmo tradicija susijusios, tačiau skirtingos kompozicijos. J. Janulytės kūrinyje „Unanime“ violončelių oktetas suvokiamas kaip vienas organizmas – vientisas, kvėpuojantis garsinis kūnas, kuriame individualios linijos ištirpsta bendroje tembrinėje tėkmėje. Tuo tarpu R. Mažulio „Circulatio“ grindžiamas cikliško judėjimo principu – pakartojimais, rotacija ir preciziškai organizuota eiga, atlikimo metu įgaunančia gyvą, pulsuojantį pavidalą. Abu kūriniai savaip pratęsia tą pačią muzikos kaip nuolat kintančios, laiko tėkmėje besivystančios sistemos idėją.