„Labirintas ir kitos istorijos“

Gruodžio 19 d. Paliesiaus dvare – kelionė po senosios muzikos labirintus! Viola de gamba gros žymus atlikėjas Paolo Pandolfo, klavesinu – Andrea Buccarella, o liutnia bei barokine gitara –  Thomas Boysen.

Skambės Marin Marais muzika, pasižyminti neįtikėtina vaizdingumo galia ir pasakojimų labirintais. Tarp jų – garsusis „Le Labyrinthe“, retas „enharmoninio labirinto“ pavyzdys, apimantis visas įmanomas tonacijas. Šis kūrinys XVIII a. kronikose buvo apibūdintas kaip fantastiškas pasakojimas apie labirinte pasiklydusį žmogų, patiriantį daugybę emocijų – nuo baimės iki iliuzijų, nuo desperacijos iki vilties. Pasakojimo pabaiga netikėtai laiminga: tai žavinga čakona, su kuria grįžtama į pradinę A-dur tonaciją.

Išradinga M. Marais fantazija yra tiesiog vulkaniška ir gniaužianti kvapą. Klausydami jo muzikos išgirsite nuo dūdmaišiui panašių miuzetės garsų imitacijų iki „Le jeu du Volant“ lengvumo – šis kūrinys apsako ankstyvąją žaidimo, šiandien žinomo kaip badmintonas, versiją – kone matosi plunksninis kamuoliukas, šoktelintis iš vienos žaidimo aikštelės pusės į kitą, skraidantis aukštyn ir žemyn… Nuo gitaros – Liudviko XIV itin mėgto instrumento – garsų imitacijos, primenančios akomponavimą liaudies dainai, iki susidūrimo su mirtimi įspūdingoje muzikinėje epitafijoje, skirtoje sūnaus mirčiai („Tombeau pour Marais le Cadet“). Nuo dramatiško chirurginės operacijos, kurią turėjo patirti kompozitorius, muzikinio apsakymo iki vėjo ir natų gūsio kūrinyje „Tourbillon“…

Viola da gamba grojantis Paolo Pandolfo vadinamas „vienu ryškiausių ir poetiškiausių šio instrumento šiuolaikinių atlikėjų“ (L. Kemp, „Gramophone“, Jungtinė Karalystė). Jau tris dešimtmečius aistringa muzikanto meilė savo instrumentui skatina jį gilintis į visus viola de gamba aspektus.

Įgijęs reikšmingos patirties tiek džiazo, tiek klasikinės muzikos srityse, apie 1979 m. Paolo Pandolfo kartu su smuikininku Enrico Gatti ir klavesininku Rinaldo Alessandrini įžengė į senosios muzikos pasaulį. Jis studijavo pas Jordi Savallą Šveicarijos „Schola Cantorum Basiliensis“ mokykloje. Nuo 1982 iki 1990 m. buvo J. Savallo ansamblio „Hesperion XX“ narys – su juo koncertavo visame pasaulyje, surengdamas šimtus koncertų ir įrašydamas dešimtis įrašų, atlikdamas itin platų repertuarą, apimantį nuo ankstyvojo renesanso iki vėlyvojo baroko.

1990 m. jis išleido C. P. E. Bacho sonatas viola da gamba, taip pradėdamas savo tarptautinę solisto karjerą. Tais pačiais metais P. Pandolfo buvo paskirtas profesoriumi savo alma mater: jis tęsė ir plėtojo „Schola Cantorum Basiliensis“ tradiciją, pasižyminčią tarptautiniu meistriškumu viola da gamba tyrimų ir pedagogikos srityse.

Muzikantas išleido daugybę kompaktinių diskų, daugiausia sutelkdamas dėmesį į solinį violos repertuarą (M. Marais, A. Forqueray, M. de St. Colombe, T. Hume, C. F. Abel, J. S. Bach, De Machy, F. Couperin ir kt.). Jo violai pritaikytos J. S. Bacho „Šešios solo siuitos“ iš karto tapo privalomu kūriniu bet kurioje išsamioje Bacho diskografijoje ir iki šiol yra naudojamos kaip pavyzdys daugelyje akademinių ir meninių kontekstų.

Susidomėjimas istorine improvizacija muzikantą atvedė jį prie projekto „Improvisando“: XVII a. džiazas“. P. Pandolfo taip pat yra atsidavęs šiuolaikinei muzikai ir kompozicijai („Travel Notes“, „Kind of Satie“, „Violatango“ ir kt.). Naujausi svarbūs projektai – „Regina Bastarda“ (atlikimo ir tyrimų projektas, skirtas virtuoziškai ir giliai poetiškai italų violai skirtos muzikai, skambėjusiai apie 1600 m.), „A Sentimental Journey“ (Karlo Frydricho Abelo ikiklasikinės sonatų atlikimas su basso continuo) ir „To the World“ (kuriame skamba visos Alfonso Ferrabosco solo „Lyra-Viol Lessons“). Paskutinis projektas „Flow our Tears“ bus išleistas maždaug 2026 m. pabaigoje: jame skambės originalios P. Pandolfo kompozicijos, skirtos ir įkvėptos naujos nežmoniškumo bangos, kurią pasaulis patiria jau keletą metų.

Muzikanto įrašai pelnė daugybę apdovanojimų iš svarbiausių muzikos žurnalų visame pasaulyje. P. Pandolfo kviečiamas rengti koncertus ir meistriškumo kursus visame pasaulyje. Jis nuolat stengiasi nutiesti tiltus tarp praeities ir dabarties, savo pasirodymuose visada derindamas griežtą filologinę interpretaciją su spontaniškumu ir gyvybingumu.

Jis įsitikinęs, kad senosios muzikos paveldas, derinamas su atnaujintais improvizacijos įgūdžiais, gali tapti galingu įkvėpimo šaltiniu vakarietiškos muzikos tradicijos ateičiai.

Andrea Buccarella – italų dirigentas, klavesininkas ir vargonininkas, tarptautiniu mastu pripažintas kaip vienas istoriškai pagrįsto atlikimo lyderių tarp naujosios kartos specialistų.

2018 m. jis laimėjo pirmąją vietą ir „Outhere“ prizą tarptautiniame klavesino konkurse „MA Festival Brugge“. Po šio sėkmingo pasirodymo jis pradėjo intensyvią tarptautinę karjerą, kurios metu tiek kaip solistas, tiek kaip dirigentas koncertavo didžiausiuose festivaliuose ir koncertų salėse visoje Europoje, Jungtinėse Valstijose, Lotynų Amerikoje ir Japonijoje.

Nuo 2012 m. jis eina ansamblio „Abchordis“ meno ir muzikos vadovo pareigas: su šiuo ansambliu jis įgyvendino daugybę projektų, skirtų XVII ir XVIII a. repertuaro atradimui iš naujo. Daugelis projektų baigėsi šiuolaikinėmis premjeromis ir pasaulinėmis įrašų premjeromis. Jo vadovaujamas ansamblis 2015 m. pelnė pirmąją vietą tarptautiniame Handelio konkurse Getingeno mieste.

Be darbo su ansambliu „Abchordis“, Andrea Buccarella reguliariai kviečiamas kaip kviestinis dirigentas į žymiausius senųjų instrumentų ansamblius ir orkestrus. Tarp jų: Venecijos baroko orkestras, „Il Pomo d’Oro“, Bazelio baroko orkestras „La Cetra“, Kolumbijos nacionalinis simfoninis orkestras ir „Schola Cantorum Basiliensis“ orkestras.

Tarp svarbiausių artėjančių pasirodymų – G. F. Handelio opera „Atalanta“ Insbruko senosios muzikos festivalyje ir N. Porporos operos „Mitridate“ gastrolės Europoje su ansambliu „Il Pomo d’Oro“ 2026–2027 m. sezonu.

Ir kaip solistas, ir kaip dirigentas jis įrašė daugybę kritikų pripažintų albumų su tokiomis įrašų leidyklomis kaip „Deutsche Harmonia Mundi“ / „Sony Classical“, „Challenge Classics“, „Glossa“ ir „Naïve“ serijai „The Vivaldi Edition“. Jo įrašai pelnė svarbiausius tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių – „Diapason d’Or“, „Gramophone Editor’s Choice“, „Choc de Classica“ ir „Scherzo Excepcional“.

Thomas C. Boysen gimė 1970 m. Osle, Norvegijoje, muzikantų šeimoje. Jis studijavo klasikinę gitarą ir liutnią Norvegijos muzikos akademijoje. 1995 m. ten įgijęs diplomą, jis išvyko į Vokietiją studijuoti pas prof. Rolfą Lislevandą Trossingeno valstybinėje muzikos akademijoje.

Baigęs studijas, muzikantas įsitvirtino kaip pripažintas solistas ir „continuo“ atlikėjas. Jis bendradarbiavo su „Balthasar-Neumann-Ensemble“, „Collegium Vocale – Gent“, „Armonico Tributo Austria“, „Le Poème Harmonique“, „Akademie für Alte Musik – Berlin“, Freiburgo baroko orkestru, Emma Kirkby, Rolfu Lislevandu, Paolo Pandolfo ir kitais ansambliais bei atlikėjais. Koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Honkonge, Meksikoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje ir Kuboje, taip pat dalyvavo įrašinėjant daugiau nei 70 kompaktinių diskų su tokiomis įrašų leidyklomis kaip „Glossa“, „Naive“, „Sony“, „Harmonica Mundi“ ir „K617“.

Jis vedė vasaros kursus ir meistriškumo pamokas Vokietijoje, Rumunijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Meksikoje, JAV ir Norvegijoje, o šiuo metu moko groti liutnia Zalcburgo „Mozarteum“ universitete, Austrijoje.