04.06 | La Nativité du Seigneur | Viešpaties gimimas
Balandžio 6 d., šeštadienį prieš Atvelykį, tarp Paliesiaus dvaro mūrų pirmą kartą suskambs vargoninė muzika bei vienas reikšmingiausių visų laikų kūrinių – mistiškas ir giliai teologiškas kompozitoriaus O. Messiaeno ciklas apie Kristaus gimimą. Jį atliks talentingas vargonininkas Dainius Sverdiolas, į šio kompozitoriaus kūrybą besigilinantis visą gyvenimą.
Prancūzas O. Messiaenas yra vienas žymiausių 20 a. antros pusės kompozitorių. Jis sukūrė savitą muzikinę kalbą, įkvėptą Rytų tautų muzikos, paukščių giedojimo, tiesiogiai nesusijusią su didžiaisiais Vakarų stiliais. Kompozitoriaus muzika, kurioje vyrauja religinė tematika, pasižymi ypatingu spalvingumu – kompozitorius muzikinius garsus matė spalvomis.
Kompozitoriui tebuvo 26-eri, kai jis sukūrė „Viešpaties gimimą“, tačiau būtent šis kūrinys yra pripažintas vienu didžiųjų vargonų muzikos šedevrų. Tai giliai teologiškas ciklas apie Kristaus gimimą, kuriame apmąstoma Kristaus kančia. O. Messiaenas, kaip ir J. S. Bachas, mokėjo į savo muziką įterpti užkoduotas žinutes ir sudėtingą kosmologiją.
„Katalikų tikėjimo tiesos nušvietimas, – rašė O. Messiaenas, – yra svarbiausias mano darbo aspektas, jis, be abejo, naudingas ir vertingas. „La Nativité“ nereikėtų vertinti kaip koncertinio kūrinio: tai tikinčiojo ieškojimas, tikėjimo liudijimas ir dėkinga malda“.
Pasak kompozitoriaus, be teologijos, jį taip pat įkvėpė kalnai bei viduramžių katedrų vitražai. „La Nativité du Seigneur“ buvo sukurta 1935 m. vasarą netoli Grenoblio. Premjera įvyko 1936 m. vasario 27 d. „La Trinité“ bažnyčioje. Beveik valandos ilgio kūrinį sudaro devynios dalys – meditacijos, kurių pavadinimai paimti iš Biblijos.
Kūrinį atliksiantis vargonininkas Dainius Sverdiolas Lietuvos koncertų salėse ir bažnyčiose surengė daugybę vargonų rečitalių, ne kartą reprezentavo Lietuvos muzikos kultūrą vargonų muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, grojo žymiausių Vakarų Europos meistrų vargonais. Jo meninių interesų akiratyje – skirtingų epochų monumentalūs vargonų repertuaro kūriniai. Tačiau ryškiausiai vargonininkas atsiskleidė parengęs visų O. Messiaeno kūrinių 5 koncertų ciklą.
„Dainius Sverdiolas puikiai atskleidžia ir jaučia O. Messiaeno biblijines vizijas, kai atlikėjas turi nuvesti klausytoją ten, kur sustoja laikas. Jis bene vienintelis, išstudijavęs visą O. Messiaeno kūrybą. Klausant jo vargonavimo galima gėrėtis instrumento valdymu ir atskleidimu. Tai yra kitoks, specifinis vargonų „statiškosios dramaturgijos“ pasaulis, kur statika ne „minimalistinė“, o absoliuti, ir jos didingumą gali išreikšti tik vargonininko maksimalizmas“, – rašė muzikologė Jūratė Landsbergytė. Kiti kritikai irgi negailėjo jam pagyrų. „Girdime ne tik vieną iškiliausių mūsų dabarties vargonininkų, bet ir neabejotinai geriausią Messiaeno vargonų kūrybos atlikėją“, – teigė muzikologė Daiva Tamošaitytė („7 meno dienos“).
D. Sverdiolas teigia, kad O. Messiaeno muzika yra „reto kilnumo ir švarumo muzika, ypač šiuolaikinės kūrybos kontekste. Skaidrumu ji man susisieja su Mozartu. Nors įvaizdžių spektras didžiulis, ji kaip reta kilni. Sykį grojau Arnoldo Schönbergo kūrinį, bet tik atlikęs supratau, kad jis – ne mano. Kol nenueini viso kelio, nesigalynėji, kol muzika svetima, jos neprisijaukinai, sakai sau, kad dar mokaisi. O sudėjęs daug valandų supranti, kad jos daugiau negrosi. Su Messiaenu irgi labai daug darbo. Tai ritmiškai, harmoniškai ir techniškai komplikuota muzika, bet įdėjęs daug pastangų gauni tokį malonumą ir gylį, kad tai nepamirštama. Nuo 25 metų pradėjau jį groti ir išmokau visą, nes Messiaenas man tokios pačios svarbos kaip Bachas ar Mozartas; groju ir Francko, Liszto monumentalius vargonų kūrinius, labai daug šiuolaikinės muzikos, bet šiame kontekste sunku rasti net ką nors panašaus į Messiaeną. Grojau Hindemithą, bet pagal svarbą jis nelyginamas“.
Paklaustas, ar taip yra dėl stipriai veikiančio O. Messiaeno muzikos dvasinio lygmens, D. Sverdiolas atsakė, kad „svarbiausia tai, kad jis į tą dvasinį lygmenį įsiskverbia labai giliai: ten nėra jokio sentimentalumo, jokių smulkių emocijų. Be abejo, visų pirma tai meditatyvinė muzika, labai išskaidrinta, ir tai joje labai gražu. Labai savita jos dramaturgija. Girdėdamas Beethoveną klausytojas laukia, kada A susikaus su B, nes čia yra A, čia B, o Messiaeno muzikoje to kontrastingumo ir prieštaravimų nėra. Jis pats vartojo sąvoką laterna magica, kai spalvos „pačios sukrinta“ ir kiekvienas epizodėlis ne išvestinis, bet yra tam tikra būsena, iš kurios jis visai neskuba išeiti, o kai kada pabūna labai ilgai. Ir šiandien vargonavau didelį dainingą epizodą. Pačiam reikia sustoti, neskubėti, tiesiog jame būti. Nuimti koją nuo akceleratoriaus ir nemėginti važiuoti pirmyn iš taško A į tašką B, nes jo nėra. Ir įvairiose temose, charakteriuose jis pabūna ilgai. Tai, be abejo, indiškosios ir apskritai orientalinės muzikos įtaka. Ritminė muzika, pasak jo, nėra dūdų orkestras parke, o priešingai – ritmai gali būti nereguliarūs, pridėtiniai, su nelauktais akcentais, bet tai ne džiazinis svingas, tai kažkas kita, todėl reikia atmesti skaičiavimą iš trijų ar keturių ketvirtinių. Tai visai kitokia ritmika nei Stravinskio, kuri irgi labai komplikuota. Messiaenas sugebėjo ritminę energiją panaudoti labai savitai”.
„Messiaenas sudėtingas ir teksto prasme, jo iš lapo negali pagroti, – užbaigia atlikėjas. – Tai labai sudėtingos partitūros, ir kol neišsinarplioji per visus brūzgynus, nežinai, kaip ta muzika atrodys. Skirstyčiau ją į ikikarinį ir pokarinį laikotarpį; čia ji jau gerokai kitokia, tampa abstraktesnė, pasineriama į formos ieškojimus. Messiaeno „Vargonų knyga“ dėl nepaprastai aukštų kompozicinių technologijų šiek tiek primena Bacho „Fugos meną“. Bet ji neteikia tokio pasimėgavimo ir ne taip lengva ją pamilti. Todėl man jo ankstyvoji kūryba, kaip „Kvartetas laikų pabaigai“ arba „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, išliko pati aktualiausia“ („7 meno dienos“).
Kviečiame praleisti Atvelykio savaitgalį su Dievą šlovinančia muzika, klausantis paslaptingos vargonų muzikos tarp istoriją menančių sienų ir laukinės gamtos!
Šaltinis: 7MD