Šaltinis: NEMUNAS
Autorius: Valdas Puteikis
Kūrėjų, kurie bėgant metams kaip gerą vyną išsaugo ir nušlifuoja savo muzikinį talentą, pasaulyje vienetai. Tarkime, toks buvo iš Ukrainos kilęs amerikiečių pianistas Vladimiras Horowitzas: perkopęs devyniasdešimt jis taip atlikdavo savo rečitalių programą Niujorko salėse, kad fenomenalus grojimas atimdavo žadą net reikliausiam muzikos kritikui. Tokiu išskirtiniu menininku galime pavadinti ir prancūzų kontratenorą Gérardʼą Lesne. 68-erių dainininko vokalas ir barokinės muzikos programa stebina išrankią Europos publiką, prie kurios galime priskirti ir Lietuvos klausytojus, Paliesiaus dvare išvydusius talentingojo atlikėjo ir šveicarų ansamblio „Le Concert universel“ iš Ženevos net ne koncertą, o muzikinį vieno dainuojančio aktoriaus spektaklį.
G. Lesne kontratenoro vokalas visada sukelia pojūtį, tarsi keliautum laiku – per ištisas epochas, net ne nuo baroko, bet, regis, dar anksčiau, ir be žemėlapio (google maps), nes atlikėjo balsas, atrodytų, panaikina ribas tarp valstybių. Šįkart jis sklido erdvėje, kurios pamatai pradėti mūryti dar XVIII a. pirmoje pusėje, – tada, kai Paliesiaus dvarą iš grafo Ignoto Tyzenhauzo perėmė iš Livonijos atsikėlę dvarininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickiai. Labiau orientavęsi į ekonominį ūkį, o ne į kultūrą (nors jų žentas, žinomas XIX a. lietuvių dailininkas Vincentas Smakauskas, jau gerokai vėliau laiškuose žmonai Emilijai yra užsiminęs, kad jos broliai dvare išsaugojo gausią biblioteką), naujieji šeimininkai čia pastatė pasagos formos arklidę…
***
Daugiau nei prieš dešimtmetį šį dvarą iš sovietmečiu likusių griuvėsių autentiškai prikėlė dabartinis jo savininkas – medicinos profesorius ir verslininkas Julius Ptašekas. Jo pakviesti architektai Daina ir Jamesas Fergusonai taip suprojektavo buvusią arklidę, kad čia pirmąsyk apsilankęs pianistas Andrius Žlabys pasakė: „Nepriekaištinga akustika koncertams.“ Taigi šioje akmens ir stiklo tvirtovėje ir nuskambėjo G. Lesne kartu su šveicarų ansambliu atliekamas barokinės muzikos koncertas. Kai salės kulisuose pasigirdo nežinomo portugalų kompozitoriaus „Senhora del Mundo“, griežiama Mathurino Bouny, ir kai atlikėjas pasirodė priešais publiką, jo sukurta atmosfera atrodė barokiškai misteriška, lyg girdėtume balsą iš anapus, tarsi iš kapo sklistų protėvių giesmė, o gal tai buvo beužsimezgąs dialogas su mirusiųjų pasauliu, muzikinis ryšys su nebežinia kuria epocha – tik jokiu būdu ne šiandiena. Beveik pusantros valandos trukęs koncertas, tiek išgiedotas aukštomis natomis, tiek atliktas rečitatyvu, išlaikė makabrišką šventumą (kad ir kaip prieštaringai skambėtų šis žodžių junginys), kurį dainininkas vis gilino – iki kulminacijos, kai suskambo anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcellio operos „Karalius Artūras“ (1691) arija „Air du Froid“.
***
Su prancūzų vokalistu G. Lesne Paliesiaus dvare susitikome koncerto išvakarėse, per patį lygiadienį, kovo 21-ąją, kai pasaulis minėjo ir Poezijos dieną, ir vokiečių baroko kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho 340-ąjį gimtadienį. Gėrėme kavą ir ragavome cinamonines bandeles, kurias dėl jų lipnumo atlikėjas raikė peiliu ir valgė šakute. Beje, Paliesiaus dvaro konditeriai jas kepa iš miltų, sumaltų daugiau nei tris šimtus metų skaičiuojančiame Šlyninkos vandens malūne, esančiame Zarasų krašte. Kaip chronologiškai viskas arti Europos baroko!
Kai iš Livonijos kilę LDK taurininkai Kublickiai kūrėsi Paliesiuje, keleriais metais ar beveik dešimtmečiu anksčiau italų baroko kompozitorius Antonio Vivaldi jau buvo parašęs viską – ir apie šešiasdešimt operų (daugelis neišliko), ir keturias oratorijas, ir per pusšešto šimto koncertų, ir jį tebegarsinančius „Keturis metų laikus“, netgi vokalinį kūrinį dviem smuikams ir klavesinui „La Follia“, kurį prancūzų kontratenoras dvaro „Pasagos“ salėje atliko tiesiog pasinėręs į ekstazę. Kaip ir dainuodamas vokiečių baroko kompozitoriaus Georgo Friedricho Händelio (jo kūrybinis pikas chronologiškai sutapo su Paliesiaus dvaro ekonominio klestėjimo metu) operos „Rinaldas“ ariją „Cara Sposa, amante Cara“ bei operos „Kserksas“ ariją „Ombra mai fu“. O J. S. Bachas? Vėlyvasis jo kūrybinis laikotarpis sutampa su vietovės, kurioje viešėjo G. Lesne, istorija ir kultūra. „Bachas man – ne tik baroko, bet ir visos muzikos ir visų amžių Absoliutas, nekvestionuojamas Dydis, tai – Nemirtingumas, – kalba įsijautęs atlikėjas. – Per savo karjerą nesu jo daug atlikęs tik dėl vienos priežasties – lotyniškų tekstų, man pasiduodančių šiek tiek sunkiau nei, tarkime, parašytų italų ar prancūzų kalbomis. Pirmoji ryškesnė pažintis su šio kompozitoriaus kūryba įvyko belgų dirigento ir ansamblio meno vadovo Philippeʼo Herrewegheʼo dėka. Dešimtmečiu už mane vyresnis Gente gimęs muzikas buvo įkūręs Paryžiaus karališkosios koplyčios vokalinį ansamblį, vėliau vadovavo ir dirigavo begalei garsių Europos orkestrų, tačiau jo itin subtilus ir harmoningas Bacho interpretavimas palietė mano, anuomet dar labai jauno, vos pradedančio kontratenoro, protą ir jausmus bei leido patirti, kaip muzikoje matematinis tikslumas tampa poezija, o lyrika – matematika. Tas akimirkas pavadinčiau nušvitimu – ne kitaip! Gilindamasis į Bacho partitūras supratau, kad mano balsas absoliučiai netinkamas jo „Pasijai pagal Matą“ ir kone idealus „Pasijai pagal Joną“, nors šio oratorinio kūrinio niekada nesirinkau. Paprastai gyvenime tekdavo sutikti ir su tokiu repertuaru, kuris būdavo traumuojamai sudėtingas. O, pavyzdžiui, François Couperino kūrinio „Sutemų skaitiniai“ ilgai negalėjau įrašyti dėl nuolat patiriamo katarsio.“
***
Susitikę tarptautinę Poezijos dieną, negalėjome aplenkti poetinių tekstų temos. Skirtingai nei kai kurie prancūzai, teigiantys, kad dievina poeziją, tačiau sunkiai prisimenantys kokio nors poeto pavardę, G. Lesne iškart prisipažino, kad jo santykis su savo šalies poezija, išskyrus simbolistinę, kuriai atstovauja Paulis Verlaineʼas, Arthuras Rimbaud, Stéphaneʼas Mallarmé, nėra toks artimas ir aistringas, koks gilinantis į haiku. Šis japonų poezijos žanras tiesiog užbūręs dainininką taip, kad jis netgi kuria teatrines mizanscenas. „Haiku mane traukia savo efemeriškumu ir begaliniu frazės tikslumu, kai trimis eilutėmis pasakoma viskas apie gyvenimą ir pasaulį. Jomis visa užfiksuojama tarsi vienu fotokameros mygtuko paspaudimu. Tarkime, „vagis iš manęs paėmė viską, išskyrus mėnulį lange“ arba po Hirošimos tragedijos parašytas: „karas buvo čia, toli koridoriaus gale“ (pažodiniai V. P. vertimai). Haiku mane veikia savo akimirkos grožiu ir panardina į absoliutų liūdesį, tą liūdesio grožį, tą saldžią melancholiją, kuria noriu nepaliaujamai mėgautis. Galbūt tam tikra prasme haiku galėtume lyginti su jau minėto Bacho kūriniais: ir vienur, ir kitur eilutėje telpa amžinybė; ir vienur, ir kitur pirmiau pasirodo vaizdas, o po jo užlieja jausmai. Muzikos menas nuo XVI a. beveik tris šimtmečius ir struktūriškai, ir emociniu krūviu laikėsi vertikalumo, tačiau vėliau darėsi vis horizontalesnis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
***
Pro langą žvelgdamas į lėtai bundančią pavasarėjančią Kančioginos pelkę, kuri telkšo ir driekiasi į pietryčius nuo Paliesiaus dvaro, G. Lesne prisipažįsta, kad tokio šiaurietiškos gamtos kraštovaizdžio seniai nematęs. Net gimtasis Uazos upės, dešiniojo Senos intako, slėnis jo vaikystėje, praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, sako, buvęs daugkart labiau urbanizuotas nei šio dvaro erdvė. Gimęs 1956-aisiais Paryžiaus Monmorensio priemiestyje, Gérardʼas niekuo pernelyg neišsiskyrė iš savo bendraamžių: paauglystėje – roko muzika, klasikinė gitara, džiazas, namuose klausoma grupė „Pink Floyd“, kartkartėmis traukiniu lankomas Paryžius, neapeinant kultinių Sen Žermeno kvartalų. Aplinkui visi kalbėdavo apie anuomet tarp paryžiečių populiarias atostogas Nepale, tačiau įprasta priemiesčio kasdienybė nė iš tolo nebuvo panaši į tą, kurios šiandieniniai prancūzai stengiasi išvengti. Dainininkas su žmona Laurence taip pat jau seniai paliko ne tik priemiestį, bet ir patį Paryžių – įsikūrė nedideliame Prancūzijos miestelyje ties Šveicarijos siena netoli Ženevos. „Esame ten, kur sunkiau prasibrauna pačios negatyviausios pasaulio naujienos. Mums pakanka žinoti, kas dedasi, tačiau nesame linkę mėgautis kiekviena žinia iš Amerikos. Pasaulis, kuris mane supa, – ne mano pasaulis, bet gerai suvokiu, kad auksiniai septintasis–aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai nebesugrįš“, – prisipažįsta G. Lesne.
Gérardʼo vaikystė ir paauglystė nebuvo paženklintos valandų valandas trunkančiomis muzikos pamokomis ir repeticijomis, visgi pastebėjęs, kad balso mutacijos periodu tembras pasikeitė tik nežymiai, paauglys pradėjo vis daugiau dainuoti, nors ir savamoksliškai. „Vienu metu su draugu lankiau mokyklos choro repeticijas, jis turėjo itin švarų diskantą – nebuvo nė ką lyginti su manuoju, bet įvykus mutacijai mano bičiulis daugiau nebedainavo, – pamena. – Man pavyko išsaugoti – tiesą sakant, išsaugojo Dievas. Studijuodamas Sorbonoje vis nesugebėdavau sėkmingai prisijungti prie mėgėjų grupių. Būdamas 23-ejų, 1979-aisiais, sutikau belgų kontratenorą Zegerį Vandersteeneʼą – jo karjera taip pat prasidėjo ne nuo rimtos muzikos mokyklos ar vėliau konservatorijos, o nuo grigališkų giesmių, kurias vaikinas atlikdavo kaip solistas su garsiosios Gento Šv. Bavo katedros choru. Nustebau, kad Zegeris liko sužavėtas mano tembro ir pasiūlė rimtą klasikinės muzikinės karjeros galimybę – supažindino su austrų kompozitoriumi, klavesinininku, muzikologu ir dirigentu René Clemencic, kuris mano balsą įvertino kaip tinkamą lyrinei kūrybai. Beje, Z. Vandersteeneʼas niekaip negalėjo apsispręsti – jis tenoras ar kontratenoras. Tuo metu vyrui dainuoti itin aukštu diapazonu nebuvo socialiai priimtina, nes vis dar buvo juntamas kastratų, kurie iš esmės ir pastatė ant kojų vokalinę baroko muziką, šleifas. Tiesa, jų kultūra keliavo dar nuo Antikos, tačiau itin išpopuliarėjo XVII–XVIII a. Taigi ne visi mano kartos ar vyresni atlikėjai jausdavosi komfortiškai, todėl ir Zegeris, žmonos patariamas, pasirinko tenoro poziciją, užleisdamas man vietą R. Clemencic ansamblyje. Šiandien matau atvirkščią šio socialinio pjūvio problemą: tarp mano mokinių – begalė talentingų aukštus balsus turinčių ir jais besididžiuojančių vaikinų, tačiau išgyvename barokinės muzikos saulėlydį – mąžta auditorija ir nuolat jaučiame pinigų stygių. Tapome absoliučiai nišinės muzikos atstovais.“
G. Lesne prisijungė prie „Clemencic Consort“ ir jam atsivėrė baroko muzikos pasaulis. Patirtis, įgyta gastrolių ir įrašų (išleisdavo po tris albumus kasmet) metu, buvo tramplinas į dvigubą karjerą – kontratenoro ir meno vadovo. Atlikėjas pasakoja: „R. Clemencic nuo pat pirmų bendradarbiavimo dienų man, 23-ejų savamoksliui, patikėjo pagrindinius barokinių operų ir oratorijų, kurių afišas iki šių dienų esu išsaugojęs, vaidmenis ir solo partijas – tai buvo kažkas neįtikėtino! Būdamas įtakingas Vienos muzikos pasaulyje, šis žmogus man atvėrė duris į prestižinius koncertus ir operų pastatymus. Jo dėka giliai pasinėriau į viduramžių muziką, savo ruožtu stengiausi jam parodyti prancūzų baroką su Jeanu Philippeʼu Rameau, Marcu Antoineʼu Cherpantier, Micheliu Richardʼu Delalandeʼu, André Campra, F. Couperinu. Skirtingai nei italų barokas, suklestėjęs Bažnyčios pastangomis, kai moterims buvo draudžiama giedoti, todėl aukštas partijas atlikdavo vyrai kastratai, prancūziškasis išaugo iš aristokratijos ir dvaro kultūros, tapo kiekvienos išsilavinusios šeimos gero tono ir gerų manierų dalimi. Bet – paradoksas – italų barokinė muzika kur kas laisvesnė, „lengviau kvėpuojanti “, tad būtent laisvės ieškojo mano šalies kompozitoriai, kurdami vokalinius šios epochos kūrinius. Paminėti prancūzų kompozitoriai netrukus tapo ir mano repertuaro dalimi. Visus albumus įrašiau ne bet kur, ne studijose, o gotikinėse bažnyčiose su vyraujančiu medžio interjeru.“ 1985 m. G. Lesne pats įkūrė savo ansamblį – „Il Seminario Musicale“, kuris iš pradžių griebėsi italų baroko: atliko Domenico Scarlatti, Giovanni Battistos Pergolesi ir A. Vivaldi kūrinius. Vėliau repertuaras plėtėsi. O pats ansamblis tapo mokykla muzikos pasaulio įžymybėms, pavyzdžiui, dirigentams Marcui Minkowskiui, Fabio Biondi, Patrickui Cohën-Akenineʼui, Florence Malgoire, klavesinininkei Blandine Rannou.
***
Ištisus dešimtmečius kontratenoras įrašinėjo ir rengė koncertinius turus su tokiais dirigentais kaip Jordi Savallis, Gustavas Leonhardtʼas, René Jacobsas ar Sigiswaldas Kuijkenas, netgi yra interpretavęs šiuolaikinius Benjamino Britteno, Alfredo Schnittkės, Carlo Orffo kūrinius, įskaitant ir pastarojo „Carmina Burana“. Tačiau būtent su „Il Seminario Musicale“, įsikūrusiu Ruiamono abatijoje, gimtajame Uazos upės slėnyje, G. Lesne pelnė svariausius apdovanojimus ir kritikų pripažinimą. Jo scenos partneriais yra buvę: Thomas Hampsonas, Natalie Dessay, Paulis Agnewas, Patricia Petibon, Sandrine Piau, Laurentʼas Naouri, Philippeʼas Jaroussky, Anthony Rolfe-Johnson, Véronique Gens, Peteris Harvey bei kiti. „Iki šiandien esu išsaugojęs kontratenorui būdingą balso tembrą, tiesa, kai kurie registrai šiek tiek prisilpę, tačiau apmaudžiausia, kad bėgant metams praradau dainavimo greitį ir aštresnę reakciją. O štai mano bendraamžis kolega Dominiqueʼas Visseʼas tą greitį išsaugojo“, – sako atlikėjas. Vokalistas prisipažįsta, kad vieną didžiausių įtakų jo muzikinei karjerai yra padariusi Venecija, miestas, „kuriame nėra automobilių – tik gondolos“. Ryškiausiai jo sėkmę žymi trys vietos. Pirmiausia – šio miesto operos teatras „La Fenice“, tada – Šv. Morkaus katedra ir galiausiai – erdvė po atviru dangumi, kur, praėjus Šv. Morkaus aikštę, baigiasi Didysis kanalas ir atsiveria dangus, – joje kiekvieną vasarį ant vandens konstruojama scena, mažytis medinis teatras, ir vyksta barokinės muzikos operų koncertai. „Nepamirštamas jausmas šioje vietoje atlikti nežinomo XIII a. kompozitoriaus „Carmina Burana“ kūrinių ciklą, įskaitant ir mano favoritinę giesmę „Ave Nobilis“. Būtent čia yra koncertavęs ir mano mokytojas R. Clemencic. Nepaisant milžiniško turistų srauto, Venecija, laimei, netapo globalizuotu didmiesčiu, todėl būti mieste-muziejuje ir jaustis, tarsi gyventum Voltaireʼo ir Diderot laikais, sykiu klausytis Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ – didelė privilegija“, – taip baigia pokalbį G. Lesne, savo vienam paskutiniųjų koncertų pasirinkęs Lietuvą.