Pagrindinis > Apie mus skelbia > LRT.LT: Pianistas Jean-Marc Luisada: reikia gyventi, kentėti, mylėti, kad suprastum Chopino muziką

LRT.LT: Pianistas Jean-Marc Luisada: reikia gyventi, kentėti, mylėti, kad suprastum Chopino muziką

Jean-Marc Luisada teigia esąs 19 a. žmogus ir dažnai pabrėžia mylintis praeitį, slypinčią muzikoje. Pianistas garsėja kaip fortepijono poetas, pasižymintis išskirtine gracija ir netikėtomis interpretacijomis. Šarmingasis J. M. Luisada groja publikos sielai. Kartais scenoje jam patinka pajuokauti.

Atlikėjas yra tarptautinių Dino Ciani Milane (1983 m.) ir F. Chopino Varšuvoje (1985 m.) konkursų laureatas. Jo karjerą lydi gastrolės po visą pasaulį, albumai su garsiomis studijomis, apdovanojimai Prancūzijos ordinais už nuopelnus meno ir literatūros srityse. Šiuo metu pianistas dėsto Alfredo Cortot muzikos mokykloje Paryžiuje.

Rugpjūčio 3 d. jis grįžta į Paliesiaus dvarą ir publikai pristatys F. Chopino muzikos programą. Pianistas yra žinomas kaip vienas geriausių ir įdomiausių F. Chopino interpretuotojų visame pasaulyje.

Paliesiaus dvaras siūlo išskirtinį interviu su pianistu.

Plačiau apie koncertą: 08.03 | Jean-Marc Luisada groja Šopeną (fortepijonas, Prancūzija)

Šaltinis: LRT.LT


– Ką prisimenate apie pirmąsias fortepijono pamokas?

Pamenu, man buvo maždaug šešeri metai. Mano mokytoja buvo žavinga 90 metų senutė, galėjo būti mano močiutė. Ji gyveno labai tamsiame name su trimis katėmis ir dviem fortepijonais. Buvo visa apsirengusi juodai, labai keistai, nors ir elegantiškai. Pati kadaise mokėsi pas didį pianistą Alfredą Cortot. Prisimenu, atėjau su mama ir ji man grojo – ir mane labai nustebino jos grojimas, buvo daug tremolo, chromatinių gamų, grojo labai greitai. Kai grįžau namo, tą patį dariau savo pianinu, nes mane jos grojimo būdas buvo visiškai užhipnotizavęs. Iš esmės ji suteikė man muzikos ir fortepijono skonį.

Mokydamasis pas ją gan greit išmokau gerai groti, pavyzdžiui, atlikti didžiulius L. van Beethoveno kūrinius. Ir po kurio laiko ji pasikvietė savo drauges, irgi senutes, arbatos, o tada pasakė: „Jeanai-Marcai, pakoncertuok mums, prašau.“ Ir aš joms koncertavau, o baigęs paklausiau, ar dabar galiu žaisti su katėmis, ir ji atsakė, kad taip, žinoma. Žaidžiau su katėmis, kol ji gėrė arbatą su draugėmis. Tai buvo labai žavus būdas pradėti muzikuoti.

 

– Laimėjote F. Chopino konkursą Varšuvoje ir dabar esate laikomas vienu geriausių F. Chopino interpretuotojų pasaulyje. Kaip manote, kodėl būtent su šiuo kompozitoriumi turite tokį ryšį?

Ryšys buvo jau tada, kai buvau labai mažas vaikas. Gal todėl, kad tėvai turėjo nuostabių V. Horowitzo ir A. Cortot įrašų. Žinoma, buvo įvairių kūrinių, pavyzdžiui, L. van Beethoveno, W. A. Mozarto. Tačiau kūrinių fortepijonui klausydavau kasdien. Man patiko F. Chopino muzika, mėgstu ją kaip ir beveik visi, nes ji labai artima dainoms ir operai. Kai grojame F. Chopino kūrinius, esame tarsi operos dainininkai, net jei tai maži kūriniai, pavyzdžiui, valsai, noktiurnai. Aš maždaug dešimties ar vienuolikos metų pradėjau groti didelius jo kūrinius, iki tol grojau tuos mažuosius.

Be to, mano tėvas labai mylėjo F. Chopino muziką. Mano mama mėgo viską, o tėvas, manau, mėgo tik F. Chopiną.

 

– Ar santykis su F. Chopinu su metais keitėsi?

Žinoma. Kuo labiau senstu, tuo man sunkiau. Manau, kad F. Chopinas yra turbūt svarbiausias iš visų romantizmo kompozitorių. Yra R. Schumannas, J. Brahmsas, bet F. Chopinas turi kažką labai ypatingo. Ir jį reikia groti labai klasikiniu būdu, neturi būti per daug romantizmo, nes tokiu atveju staiga visko gali būti per daug, gautis truputį kičas. Atlikimas turi būti klasikinis, tačiau groti reikia šiltai, garsas turi būti romantiškas. Kad išmoktum taip groti, reikia daugybės metų. Negali taip groti, kai esi jaunas ir kupinas energijos. F. Chopinas yra labai melancholiškas ir gana filosofiškas kompozitorius. Kai tau apie dešimt, dvylika metų, kai esi mažas vaikas, neturėtum groti jo baladžių, nes tai suaugusiųjų muzika. Japonijoje, Kinijoje, visur mažos mergaitės ir maži berniukai groja F. Chopino balades – o jiems tik aštuoneri ar devyneri metai. Juk jie nieko nesupranta apie gyvenimą, kančią, meilę. Bet vis tiek groja, todėl tai skamba taip tuščiai. Reikia gyventi, kentėti, mylėti, būti aistringam, desperatiškam, kad suprastum šią muziką. Nes F. Chopino muzika yra tarsi jo gyvenimo dienoraštis.

 

– Kokie didžiausi iššūkiai jums, kaip pianistui, kyla?

Sunkiausia yra išlikti aukšto lygio. Stengtis būti paprastam ir prisiminti savo jaunystės paprastumą. Kai esi jaunas, groji labai natūraliai. Kai tau apie dvylika trylika metų, groji nekaltai – o dabar atrasti nekaltus garsus yra didelis iššūkis. Tai taip sunku. Ypač kai groji W. A. Mozartą ir F. Chopiną. Manau, kad šių dviejų kompozitorių kūrinius groti sunkiausia.

 

– Jūs taip pat esate mokytojas. Kokį svarbiausią patarimą duotumėte jauniesiems muzikantams?

Jie turėtų klausyti savo širdies, o ne madų. Jie neturėtų klausytis tik šiandienių pianistų ir tik iš jų mokytis. Šiandienos pianistai, mados… kartais tarp jų išnyksta tikroji muzikos esmė. Šiais laikais grojimas pasižymi dideliu greičiu, viskas per daug išblizginta. Jaunieji muzikantai turėtų klausyti savo širdies ir muzikoje būti ištikimi kompozitoriui. Jie turėtų lankytis teatre, parodose, kine, klausytis didžiųjų praeities pianistų, skaityti, daug skaityti. Tada jie galbūt galės normaliai tobulėti. Deja, šiuolaikiniai mano mokiniai niekada neskaito. Jie skaito tik socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ – o tai nėra kultūra.

 

– Ką manote apie muziką šiuolaikiniame pasaulyje? Ar ji pasikeitusi?

Muzika yra lygiai tokia pati, tačiau žmonės bando pakeisti puikiojo klasicizmo, romantizmo pobūdį. Tikriausiai todėl, kad gyvename labai žiauriais laikais, aplinkui vyksta karai, žmonės nerimauja, yra daug ligų, virusų, tam tikra skuba. Jaunoji karta galbūt gyvena baimėje. Tačiau tai neturėtų atsispindėti muzikoje, jie turėtų tai abstrahuoti. Bandyti ją keisti yra pavojinga.

 

– Galbūt norėtumėte perduoti žinutę publikai Paliesiaus dvare?

Tikiuosi, kad publikai patiks ši ypatinga programa. Tai visos F. Chopino mazurkos. Visada buvo sakoma, kad F. Chopino mazurkos yra intymus jo gyvenimo dienoraštis. Mazurkas jis rašė nuo jaunystės iki paskutiniųjų savo dienų, kai mirė Paryžiuje. Tai tarsi didelė kelionė. Ir aš tikiuosi, kad publika galės mėgautis šia didinga kelione. Publika turėtų išlaisvinti savo vaizduotę ir pabandyti pakilti. Tai bus įdomi patirtis. Pirmoji koncerto dalis labai klasikinė, antroji itin romantiška, o trečioji – visai abstrakti. Tai F. Chopino gyvenimo raida, kaip ir F. Chopino mazurkos, kurias atliksiu koncerte Paliesiaus dvare.