Pagrindinis > Apie mus skelbia > LRT.LT: Pianistas Daumantas Kirilauskas: menas yra tai, ko žmonėms reikėtų – ne karas

LRT.LT: Pianistas Daumantas Kirilauskas: menas yra tai, ko žmonėms reikėtų – ne karas

Daumantas Kirilauskas – žymus lietuvių pianistas, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatas.

Jis yra koncertavęs Europos šalyse, JAV, Irane, skambinęs su visais Lietuvos orkestrais ir ne vienu užsienio. Atlikėjas groja ir solo, ir kamerinėse sudėtyse su žymiais Lietuvos ir užsienio solistais bei kolektyvais, yra daugelio premjerų dalyvis, dažnas svečias festivaliuose. Nuo 2001 m. jis dėsto LMTA fortepijono katedroje.

Pianistas yra išleidęs 14 solinių albumų, o jo įgrotas fortepijono takelis skamba ne viename filme, spektaklyje. Jis vertinamas už savo „retą menininko etiką“ (Donatas Katkus, „Verslo žinios“) ir „gilią, išgyventą rimtį, artisto priedermėms būdingą sugebėjimą koncerte sukurti garsų dramos atmosferą“ („Literatūra ir menas“).

Lapkričio 19 d. Daumantas Kirilauskas 50-mečio rečitaliui sugrįžta į Paliesiaus dvarą, unikalia akustika garsėjančią koncertų salę „Pasaga“. Artėjant koncertui, pianistas sutiko atsakyti keletą klausimų apie būsimą rečitalį ir savo gyvenimą.

Plačiau apie koncertą: 11.19 | Daumantas Kirilauskas. 50-mečio rečitalis (fortepijonas, Lietuva)

Šaltinis: LRT.LT


Grojate fortepijonu jau daug metų. Kuo, Jūsų nuomone, skiriatės nuo savęs kaip pianisto jaunystėje ir dabar?

– Turbūt apie skirtumą manęs jaunystėje ir dabar galėtų geriau pasakyti tie klausytojai, kurie girdėjo mane anuomet ir dabar. Pačiam įvertinti sunkiau. Ir jaunystė, ir dabartis turi savų pliusų ir minusų. Jaunystėje, kol dar galvoj buvo daugiau laisvos vietos ir nebuvo tiek prikimšta visokiausių laikmenų, reikalingų ir nereikalingų, greičiau įsisavindavau naujus tekstus, greitai išmokdavau mintinai, kūrinius „kepdavau“ savaitėmis.

Tačiau paklausęs savo įrašą, padarytą jaunystėje ir padarytą dabar, rinkčiausi dabartį. Dėl to, kad dabartinis kūrinio perskaitymas sutampa su dabartiniu vidiniu girdėjimu, suvokimu ir pajautimu, kaip kūrinys turėtų skambėti. O dabartinį pajautimą, suvokimą ir girdėjimą nulemia, suformuoja pragyventas laikas, įgyta patirtis. Skiriasi laiko paskirstymo pojūtis, nes laiką matuoji jau iš platesnės perspektyvos, skiriasi garso amplitudė, įvairūs dinaminiai niuansai. Manau, kad dabartinis piešinys yra arčiau tiesos nei atliekant anuomet. Be to, atlikimo priemonės irgi skiriasi. Dėl įgyto instrumento valdymo meistriškumo galima lengviau realizuoti tą skambesį, kurio norisi, greičiau išgauti norimas spalvas.

 

Kaip įsivaizduojate tobulą koncertą, tobulą publiką ar tobulą klausytoją?

– Kalbant apie koncertą, tobulumui negali būti ribos. O įvardyti publiką ar klausytoją kaip tobulą gal nelabai tinka. Bet visada yra lengviau groti, kai publika neploja tarp kūrinio dalių ir nešneka tarpusavyje jau pradėjus groti kitą kūrinio dalį, kai neskamba telefonai ir nerėkauja vaikai. Nuostabu, kai publika klauso taip, tarsi nekvėpuotų, tuomet jauti ir tą ryšį su klausytoju, atsiranda bendras sekimas to, kas vyksta šiuo momentu, jautiesi tarsi laidininku tarp muzikos ir klausytojo. Manau, kad mes, atlikėjai, laimingi jau vien dėl to, kad esame ta žmonijos dalis, kuri turi privilegiją tai patirti.

 

Ar turite kokių ritualų prieš lipdamas į sceną ar scenoje?

– Neturiu. Tiesiog einu ir groju.

 

Donatas Katkus yra pavadinęs Jus aukšto lygiu, subrendusiu muziku su savu pasaulio matymu, meninėmis koncepcijomis, įtaiga ir kultūra. Kaip Jūs išvystėte ar vystote savo pasaulio matymą, menines koncepcijas?

– Tyčia aš jų niekada nevysčiau, matomai išsivystė ir vystosi savaime. Pas kiekvieną žmogų susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra. Manau, kad tai priklauso ir nuo įvairių įtakų, meninių inspiracijų. Nepaisant dažno sėdėjimo vienoje vietoje geografine prasme, man visada buvo įdomiau sužinoti ir matyti tai, kas vyksta kažkur toli, nei tai, kas vyksta aplinkui šalia. Visada stengiausi išlikti nepriklausomas nuo vietinės aplinkos įtakų, turėti SAVO „trasą“, nepriklausomą nuo bendrų, kažkieno išgalvotų „trasų“.

 

Gyvename neramiais laikais. Pandemija, netoliese vykstantis karas… kaip tai paveikia Jūsų gyvenimą, kūrybą, muziką?

– Karas, žinoma, baisu, ir norėtųsi, kad jis greičiau baigtųsi. Kai jis tik prasidėjo, buvo sunku susikaupti, koncentruotis darbui. Vėliau supratau, kad aš be humanitarinės pagalbos, kurią ir suteikiau, niekuo daugiau negaliu pagelbėti. Ir manau, kad geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, tai užsiimti menu. Menas, muzika yra tai, ko žmonėms reikėtų – ne karas. Tad užuot liejęs chaotiškas emocijas socialiniuose tinkluose, kurios nieko iš esmės nepakeistų, pasinėriau į savo darbus, nes nemanau, kad karo metu jie turėtų sustoti.

Pandemija taip pat buvo laikas, kurį ne vienas menininkas išnaudojo kūrybiškai. Nesant reikmės dažnai lakstyti pirmyn ir atgal, buvo galima paskirti tą laiko tūrį vieniems naujų kompozicijų, kitiems naujų dailės kūrinių, knygų gimimui, o mano atveju – naujo repertuaro mokymuisi, naujų įrašų atsiradimui.

 

Dėstote LMTA fortepijono katedroje. Kokia yra Jūsų, kaip muzikos pedagogo, svarbiausia išsikelta užduotis ir tikslas?

– Pedagogika yra sunkus, sekinantis, dažnai nedėkingas, bet kartu ir įkvepiantis, prasmingas užsiėmimas. Vis dėlto akademinis mokymas, nors ir suteikia žinių, tačiau nėra visagalis. Vienas garsus menininkas yra pasakęs, kad išmokyti groti neįmanoma. Pianistu reikia gimti. Aš turbūt sutikčiau su juo.

Tačiau kitas garsus menininkas linki menu užsiimti visiems, negalvojant apie tai, ar iš to gausis koks didelis rezultatas, ar ne, bet užsiimti vien dėl to, kad tai yra labai smagu. Aš jį irgi labai palaikau, ir manau, kad tai turėtų būti esminė motyvacija kiekvienam, studijuojančiam muziką. Mano, kaip pedagogo, užduotis ir tikslas yra įkvėpti, kad jaunas žmogus pamiltų MUZIKĄ, bet ne studijuotų vien dėl to, kad norėtų padaryti karjerą. Karjera neturi būti tikslas, ji gali būti tik pasekmė.

 

Ar yra kompozitorių, kurių kūrinius Jums interpretuoti sunku arba kaip tik labai lengva?

– Taip. Turbūt man yra lengviau interpretuoti J. Haydną negu N. Medtnerį. Yra ir daugiau pavyzdžių. Bet manau, kad tai yra natūralu, jog negali būti viską vienodai lengva, arba vienodai sunku interpretuoti.

 

Paliesiaus dvare pasirinkote atlikti J. S. Bacho ir L. van Beethoveno kūrinius. Kodėl būtent juos? Gal galėtumėte ką nors atskleisti apie savo ryšį su šiais kūriniais?

– Paskutinius trylika metų Bachas ir Beethovenas dominavo mano repertuare, nepaisant įvairiausių kitų nuostabių patirčių. Todėl pasirinkau juos ir atlikti šia proga. Minėtuoju laikotarpiu skambinau J. S. Bacho visas partitas, prancūziškas siuitas, klavyrinius koncertus. O Tokatos, be vaikystėje grotos Tokatos G-dur, yra naujas puslapis mano kelionėje su J. S. Bachu. Taip pat esu atlikęs 13 Beethoveno sonatų bei koncertų fortepijonui su orkestru. O šios dvi jo sonatos, kurias paskambinsiu, man naujos.