Gérard Lesne – prancūzų kontratenoras, vienas svarbiausių senovinės muzikos atlikėjų visame pasaulyje, laukiamas garsiausiose salėse, išleidęs virš 70 puikiai įvertintų ir apdovanotų albumų, gavęs garbingą Prancūzijos meno ir literatūros kavalieriaus ordiną. Kontratenoras apskritai yra labai retas balso tipas ir pats aukščiausias iš vyrų operinių balsų – be to, G. Lesne yra apdovanotas balsu, kurio viršutinis registras ryškus, o galingas žemasis registras pasižymi ypatingu švelnumu, kurį daugelis dainininkų pasiekia tik po ilgų sunkaus darbo metų.
Kovo 22 d. Gérard Lesne pirmą kartą kartu su autentiškais istoriniais instrumentais grojančiu barokiniu ansambliu „Le Concert Universel“ pasirodys Baltijos šalyse, koncertuos Paliesiaus dvare. Jie paruošė senovinės muzikos programą „Kvintesencija“, kuri sumanyta kaip knyga, kurios kiekvienas atverstas puslapis kelia nuostabą, leidžia atrasti kiekvieno žmogaus gyvenimo centre esančią meno kvintesenciją.
Belaukiant koncerto – išskirtinis pokalbis su žymiuoju dainininku.
Plačiau apie koncertą: 03.22 | Gérard Lesne & Le Concert Universel: „Kvintesencija“
Šaltinis: LRT.LT
– Kaip atradote muziką, dainavimą?
Dainavimą atradau progimnazijoje, dėka išskirtinės mokytojos. Ji padėjo man suvokti mano balso kokybę. Kai mano balsas mutavo, mano dainavimo balsas visiškai nepasikeitė.
Būdamas paauglys ilgą laiką dainavau „fusion“ roko grupėje, o maždaug 18 metų beveik atsitiktinai pradėjau dainuoti su vieno draugo broliu, kuris buvo profesionalus tenoras. Jis man papasakojo apie Paryžiuje vykstančias viešas pamokas su René Jacobsu ir Williamu Christie. Šis susitikimas nulėmė mano karjerą.
– Susipažinęs su René Clemenciciu ir jo „Clemencic Consort“ pasukote senovinės muzikos keliu. Kuo ši muzika Jus patraukė?
1979 m. René Clemencicio dėka galėjau dirbti su viduramžių muzika, daugiausia italų baroko muzika. Su juo dirbdamas amatą išmokau praktiškai, nuo koncerto iki koncerto, nebaigdamas konservatorijos.
Senovinė muzika labiausiai mane patraukė dėl neįtikėtinos repertuaro įvairovės – nuo viduramžių iki baroko ir renesanso. Per dešimtmetį, praleistą dirbant su ja, supratau, kad mano balsas gali lengvai prisitaikyti prie įvairaus repertuaro. Tad mėgstu sakyti, kad esu tikras chameleonas.
– Kaip vertinate senovinės muzikos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje?
Ji labai pasikeitė nuo mano karjeros pradžios aštuntajame dešimtmetyje – tada senovinė muzika buvo laikoma tikra muzikine revoliucija, įdomia gana jaunai ir smalsiai auditorijai. O šiomis dienomis ji yra institucionalizuota.
Nebeliko smalsumo. Ji neišvengė gilios kultūrinės krizės, kurią dar labiau paaštrino vartojimo modelių krizė, skaitmeniniams įrašams išstūmus fizinius įrašus. Tuometinis jaunimas tapo šiandienos seneliais, todėl didelė problema – auditorijos atnaujinimas. Inovacijos dabar labiau orientuotos į rinkodarą, o ne meną, nors pastebiu, kad pastaraisiais dešimtmečiais dainininkų ir instrumentalistų techninis lygis tik augo.
– Dabar esate vienas svarbiausių senovinės muzikos atlikėjų visame pasaulyje, iki šiol kuriate į žanrų ribas netelpančią muziką. Kas jus įkvepia ir paskatina?
Visada siekiau supažindinti su senosios muzikos repertuaru kuo įvairesnę auditoriją – tačiau tam turėjau priartinti ją laužydamas ribas. Būtent su šia utopine vizija visada gyniau senovinę muziką ir kūriau savo kompozicijas bei spektaklius, pavyzdžiui, savo trilogiją: „Shaman“, „Tempus Fugit“ ir „L’Origine du monde“ (2014–2016 m.).
– Esate gavęs daugybę apdovanojimų, koncertavęs garsiausiose salėse. O ką savo muzikinėje karjeroje laikote didžiausiu pasiekimu?
Savo diskografiją ir jos belaikiškumą.
– Ar turite kokių ritualų prieš koncertus ar po jų?
Taip, prieš koncertus turiu daug ritualų, bet bėgant metams jų vis mažiau. Gal subrendau? (juokiasi).
Ilgą laiką buvau apsėstas miego kokybės ir kiekio, labai rūpinausi, kad naktį prieš koncertus ir jų dieną sveikai valgyčiau ir gerčiau, skaičiuodavau, kiek valandų praleisdavau lavindamas savo balsą, ar ne per daug. Tačiau pastaraisiais metais rūpinuosi savimi ir duodu sau daugiau laisvės.
– Papasakokite daugiau apie savo bendradarbiavimą su barokiniu ansambliu „Le Concert Universel“. Kaip užsimezgė ši muzikinė draugystė?
Kai išvykau iš Paryžiaus ir apsigyvenau netoli Ženevos ežero Prancūzijoje, sutikau netoli Ženevos gyvenančią Juliette Roumailhac. Su ja buvau susipažinęs, kai ji buvo jauna smuikininkė, kelis kartus ją įtraukiau į savo ansamblio „Il Seminario Musicale“ veiklą. O 2017 m. ji pati įkūrė savo ansamblį „Le Concert Universel“ ir mes pradėjome galvoti apie idealią, nekasdienišką programą, paskatintą utopinės vizijos – ištrinti ribas tarp amžių ir repertuarų. Taip gimė „Kvintesencija“. Norėčiau labai padėkoti Juliette už tai, kad taip įdėmiai klausėsi, o ansambliui „Le Concert Universel“ – už tai, kad taip gerai gina ir perteikia šią viziją.
– Pirmą kartą pasirodysite Baltijos šalyse. Galbūt norėtumėte perduoti žinutę Jūsų laukiantiems klausytojams?
Tiesą sakant, kadaise seniai, 1989 m., aš jau buvau atvykęs dainuoti į Vilnių, su „Les Arts Florissants“ ir Williamu Christie. Pamenu nepaprastą ir labai šiltą publikos priėmimą.
Sugrįžimas po tiek metų man kelia labai stiprius, jaudinančius jausmus. Negaliu sulaukti, kol vėl susitiksime!