Pianistas Georgijus Osokinas yra Latvijos aukščiausio muzikinio įvertinimo „Grand Music Award“ laimėtojas. Tarptautinio dėmesio jis sulaukė būdamas vos 19 metų 2015 m. F. Šopeno konkurse. Jaunasis pianistas buvo vienas ryškiausių dalyvių, kritikai jį pavadino „išskirtiniu ir nenuspėjamu“. Nuo tada jis koncertavo daugybėje šalių, garsiose salėse, vienas ir su svarbiais orkestrais.
Įrašų studija „Piano Classics“ išleido dvi gerai įvertintas pianisto atliekamų kūrinių kompaktines plokšteles, o vokiečių įrašų studijos „Accentus“ išleistas G. Osokino ir Gidono Kremerio kamerinės muzikos albumas buvo nominuotas 2020 m. Tarptautiniams klasikinės muzikos apdovanojimams ir „Opus Klassik 2021“.
Rugsėjo 14 d. pianistas atvyksta į Paliesiaus dvarą ir publikai skambins Fryderyko Chopino kūrinius. Belaukiant pasirodymo pakalbinome atlikėją.
Plačiau apie koncertą: 09.14 | Georgijs Osokins (fortepijonas, Latvija)
Šaltinis: LRT.LT
Vos dešimties metų koncertavote kartu su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Kaip tada jautėtės, ar nebuvo sunku?
– Prisimenu savo pasišventimą ir atsakomybę. Juk retas gauna progą pasirodyti su tokiu nuostabiu orkestru tokio jauno amžiaus. Taip pat jaučiau, nors galbūt tik pasąmoningai, atsakomybę prieš kompozitorių. Todėl esu labai dėkingas už šią galimybę, kuri leido man anksti suvokti svarbius principus mano muzikiniame kelyje.
Kokį geriausią patarimą apie muzikos atlikimą esate gavęs?
– Man pasisekė, kad kartą galėjau labai įkvepiančiai pasikalbėti su vienu iš savo herojų – kompozitoriumi Arvo Pärtu. Jis man pasakė, kad „niekas negali gyvuoti be meilės“. Niekada nepamiršiu šių paprastų, tačiau didingų žodžių.
Ar turite ritualų prieš lipdamas į sceną?
– Neturiu. Man patinka būti spontaniškam. Ką daryti man sako mano kūnas ir mintys. Kartais esu socialus, džiaugiuosi aplink esančių malonių žmonių draugija, kartais renkuosi griežtą izoliaciją.
Yra dienų, kai nereikia repetuoti, kai leidi sau tyrinėti koncertų salės erdvės, aplinkos peizažus, įkvėpti vietinę atmosferą, energijas. Ir yra dienų, kai turi būti vienas su instrumentu, pamiršus visa kitą.
Kuris iš Jūsų pasiekimų Jums yra pats reikšmingiausias?
– Gebėjimas judėti toliau net ir nesisekant – tai tik dar labiau pakursto mano entuziazmą.
O kaip pats apibūdintumėte žodžius „muzika“ ir „muzikantas“?
– Muzika yra kelias į dieviškumą, architektūrinė vibracijų poezija. Tikiu, kad muzikanto misija yra atverti šį kelią pačiu tyriausiu būdu, praturtinti klausytojo vidinį dvasinį pasaulį ir pasidalinti nepamirštumu grožiu daugybės garsų pasaulių, įspaustų laike.
Jūs buvote vienas iš 2015 m. F. Chopino konkurso finalistų ir vienas labiausiai aptarinėjamų. Prieš konkursą esate sakęs, kad kelis metus grojote vien F. Chopino muziką. Ar Jūsų santykis su šiuo kompozitoriumi ir jo kūriniais nuo to laiko pasikeitė?
– Manau, kad interpretacijos esatis yra labai paslaptinga. Interpretacija išgyvena skirtingus nuolatinių metamorfozių etapus. Panašus fenomenas vyksta ir su mano jausmais unikaliajam F. Chopino pasauliui – jie niekada nėra tokie patys, vienodi. Šis genialus kompozitorius mums paliko tiek daug laisvės, tiek amžino grožio, tiek bedugnių erdvių ir galingų mįslių, kad Didžioji Paieška yra nesibaigianti. Mano aistra F. Chopinui taip pat suteikia didžiulį įkvėpimą gyventi ir kurti.
Koncerte Paliesiaus dvare taip pat atliksite, pavyzdžiui, F. Chopino „Dvylika etiudų“ (op. 25). Kodėl pasirinkote būtent juos?
– Man patinka kurti ryšius tarp dviejų rečitalio pusių – taip, kad pabaigoje susidarytų vientisa istorija su savo jungtimis ir reikšmėmis. Mane visada labiau traukė ne abstrakcijos, o kažkas besivystančio, dramatiško. O būtent šiuos F. Chopino darbus pasirinkau todėl, kad dabar su jais jaučiu labai didelį ryšį.
Galbūt norėtumėte perduoti kokią nors žinutę būsimai publikai Paliesiaus dvare?
– Pasidalinti muzika su klausytojais Paliesiaus dvare man yra tikra privilegija. Tai tokia nuostabi vieta su ypatinga atmosfera, kur gali pajusti artimą ryšį su gamta. Čia nėra sienų tarp meno ir pasaulio suvokimo – o tai retas derinys šiais laikais.