„Kai mokiausi groti fortepijonu, daug laiko skirdavau ir klasikiniam baletui. Šie abu dalykai buvo dalis mano tapatybės, paauglystėje negalėjau pasirinkti vieno jų kaip savo ateities kelio. Tik sulaukusi 18 metų pradėjau rimtai galvoti, kad noriu būti pianiste“, – sako pianistė Tamana Tanaka.
Tai visame pasaulyje koncertuojanti pianistė, garsėjanti savo meistriškumu, atliekanti solo fortepijono kūrinius ir su kitais grojanti dviem fortepijonais bei keturiomis rankomis. Ji pelnė liaupses ir pripažinimą įvairiose pasaulio šalyse, debiutavo tokiose garsiose salėse kaip „Carnegie Hall“.
Balandžio 26 d. Paliesiaus dvare pirmą kartą pasirodys pianistė iš tolimosios Tekančios saulės šalies – Tamana Tanaka.
Plačiau apie koncertą: 04.26 | „Sena tyla“: Tamana Tanaka (fortepijonas, Japonija)
Šaltinis: LRT.LT
– Kaip įsimylėjote muziką? Ar nuo vaikystės norėjote būti pianiste?
Kai augau, mama labai mėgo groti namuose pianinu, kone nuolat – tad ir aš su muzika ir šiuo instrumentu susipažinau labai natūraliai. Iš pradžių, dar net nesuėjus dvejiems metams, man patiko liesti fortepijono klavišus, žiūrėti į natas, kurių tada nemokėjau skaityti. Mama tikrai manęs nevertė, visa tai kilo iš mano pačios smalsumo.
Ilgai užtruktų, jei pradėčiau pasakoti apie praeitį. Trumpai tariant, kai mokiausi groti fortepijonu, daug laiko skirdavau ir klasikiniam baletui. Šie abu dalykai buvo dalis mano tapatybės, paauglystėje negalėjau pasirinkti vieno jų kaip savo ateities kelio. Tik sulaukusi 18 metų pradėjau rimtai galvoti, kad noriu būti pianiste.
– Studijavote Japonijoje ir JAV, koncertuojate visame pasaulyje. Kaip, jūsų nuomone, skiriasi skirtingų šalių muzikos kultūros?
Nemanau, kad tarp šalių yra daug esminių skirtumų. Visų pirma, klasikinės muzikos pasaulis yra mažas ir žmonės, kurie šia muzika domisi, jau yra to pasaulio dalis. Na, kalbant apie JAV, linkstama susidaryti entuziastingo šou įvaizdį (tam tikra prasme tai tiesa). Tačiau, mano patirtimi, panašiai yra visose šalyse. Svarbiausia, kad visur publika yra šilta ir į koncertą ateina su meile muzikai.
– Kuris pasirodymas jums buvo įsimintiniausias? Kodėl?
Sakyčiau, debiutinis koncertas salėje „Carnegie Hall“. Šis pasirodymas leido man truputį labiau patikėti savimi. Esu linkusi būti skeptiška (arba kritiška) savo atžvilgiu, nes visada siekiu geresnių rezultatų, bet tada scenoje buvau tikrai laiminga. Niekada nemačiau tokio nuostabaus vaizdo nuo scenos – tai nepamirštama.
– Ką jums reiškia sėkmė?
Norėčiau žinoti, kas yra sėkmė. Atsakymas skiriasi priklausomai nuo to, kas rūpi, kas laikoma vertybe. Man tai yra buvimas savimi. Gebėjimas būti savimi, koks ir esi, nesistengiant atrodyti geriau. Manau, kad tai jau yra raktas į sėkmę.
– Paliesiaus dvare atliksite labai skirtingų kompozitorių kūrinius: J. S. Bacho, M. García García, A. Skriabino, K. Szymanowskio, R. Schumanno. Kodėl pasirinkote būtent šiuos kompozitorius?
Ši programa iš pradžių buvo sukurta mano debiutui Japonijoje (beje, tai buvo sėkmingas koncertas sausį). Ji labai turtinga savo turiniu. Ją esu atlikusi keliuose Lenkijos ir Japonijos miestuose ir kaskart sulaukdavau teigiamų publikos atsiliepimų. Tai iššūkis ir gilus skirtingų muzikos kalbų tyrinėjimas.
Man patinka vokiška muzika, todėl dažnai kuriu vokiečių kompozitorių muzikos programas. Vis dėlto supratau, kad tai gali apriboti mano potencialą. Kuo vyresnė tampu, tuo daugiau drąsos reikia naujiems dalykams išbandyti, tačiau norėjau praplėsti savo ribas, todėl ryžausi sudaryti šį sudėtingą repertuarą. Su A. Skriabino kūriniais dirbau pirmą kartą, K. Szymanowskis apskritai koncertuose skamba retai. Man taip pat didelė garbė groti M. García García muziką. Nepraleiskite šios progos! Tai tarsi J. S. Bacho ir R. Schumanno, kurie yra mano mėgstamiausi vokiečių kompozitoriai, muzikinis sumuštinis.
– Ką reiškia jūsų programos pavadinimas „Sena tyla“?
Visa programa neturi lengvai suprantamo blizgesio. Nepaisant to, kiekvienas kūrinys turi savo unikalių iššūkių ir gylio. R. Schumanno „Karnavalas“ gali būti laikomas virtuozišku kūriniu, tačiau man ši programa atspindi ir mano pačios charakterį. Mėgstu ramybę, visada noriu puoselėti tai, kas gimsta iš tylos. Kadangi gyvename sudėtingoje visuomenėje, manau, kad dabar kaip niekad svarbu įsiklausyti į tylą.
– Pirmą kartą pasirodysite Paliesiaus dvare. Ką norėtumėte perduoti jūsų ten laukiantiems klausytojams?
Šio koncerto laukiu nuo tada, kai buvo pasirinkta data. Kaip Japonijos pianistė, manau, kad muzikos grožis slypi tame, jog galiu atvykti į šalį, kurios kalbos nesuprantu, ir vis tiek pasidalyti kažkuo ypatingu per muziką. Kviečiu jus ateiti ir mėgautis šia koncertine patirtimi kartu.