Šaltinis: 
Autorė: „Delfi“ „Melo detektoriaus“ redaktorė Aistė Meidutė
Kaip pasiekti kosmosą nepakėlus kojų nuo žemės paviršiaus? Kaip atsukti laiką 1,3 milijardo metų atgal? Kaip skamba juodųjų skylių tuoktuvių šokis? Atsakymus į šiuos klausimus žino amerikiečių ambientinės muzikos kūrėjas, avangardistas Williamas Basinskis. Jis juos pašnabždėjo visiems vėlų šeštadienio vakarą apsilankiusiems Paliesiaus dvare.
Paliesiaus kaimą Ignalinos rajone puošiantis klasicistinis dvaras ne pirmą kartą pradžiugina intelektualiosios elektroninės muzikos gerbėjus. Nors kur kas dažniau dvare skamba klasikinė muzika, prieš 4 metus jame lankėsi meksikiečių elektroninės muzikos kūrėjas Fernando Corona, geriau žinomas „Murcof“ pseudonimu, o šį kartą dvaro vartai atsivėrė gyvai ambientinės muzikos legendai Williamui Basinskiui.
Bilietai į koncertą sutirpo akimirksniu, todėl maestro sutiko surengti net du pasirodymus iš eilės. Šis faktas labai nudžiugino, nes parodė, koks stiprus tokios muzikos poreikis, nurungiantis tingulį porą valandų važiuoti Ignalinos pusėn dėl kiek ilgiau nei valandą trukusio pasirodymo – subtilios pramogos subtilioje vietoje. Kai atvykome į Paliesiaus dvarą jau temo ir gnaibė abejonės, ar atlikėjas antro pasirodymo metu nebus išsikvėpęs, tačiau nusprendėme rizikuoti. O ir vilionė praleisti dieną apylinkėse sukant ratus aplink Palūšės ežerus ir klausantis paukščių buvo per didelė. Ar gali būti geresnė preliudija ambientiniam vakarui nei paukščių stebėjimas, ausimis sekant kiekvieną ryptelėjimą ir čirkštelėjimą?
Bet dabar – ne apie strazdus ir varnėnus. Dabar – apie muziką, laiką, meilę ir mirtį.
Muilo burbulai ir ritualai
Williamą apšildė Londone gyvenanti japonų menininkė Hinako Omori, slidžias ambientines kilpas pripildžiusi sireniško, kone pamaldaus vokalo. Po koncerto kalbinti bičiuliai menininkei negailėjo kritikos, tikindami, kad bet kur pasaulyje bedus pirštą galima būtų pataikyti į tokią kūrėją, suprask, ji niekuo neišskirtinė ir neįdomi. Retai kada apšildančiuose pasirodymuose ieškau genijaus prisilietimo, nors kartais randu neieškodama, kaip kad nutiko „Rival Consoles“ koncerto metu. Vis dėlto, Hinako pasirodymas, mano ausimis, buvo vietoje ir laiku ir puikiai paruošė erdvę gerokai filosofiškesniam Williamo kūriniui.
Abu tą vakarą pasirodžiusius kūrėjus jungia erdvės, visatos ir laiko tyrinėjimai, tačiau tiek erdvė, tiek laikas jiems yra skirtingi. Hinako laikas – baigtinis, per muziką ji tyrinėja laikinumo temą. Kūrėja dirba perregimoje erdvėje. Šį pojūtį dar labiau sustiprino vis įsižiebiantys rožinės spalvos prožektoriai, skrodžiantys tirštais dūmais pripildytą Paliesiaus dvaro salę. Jausmas toks, lyg tu ir Hinako kiltumėt į orą didžiuliu rausvu muilo burbulu, kuris bet kada palietus gali sprogti.
Man patiko Hinako rituališkumas. Tai, kad šiai menininei svarbu ritualai, išdavė iš užkulisių atsineštas arbatos puodelis. Nutaikiusi progą tarp svajingų vokalo serijų, ji droviai iš jo gurkštelėjo. Menininkę domina Japonijoje užgimusi miško maudynių praktika, mokanti intymaus santykio su mišku. Žmogus atgauna jėgas, leisdamas laiką natūralioje aplinkoje ir sąmoningai stengdamasis į save priimti viską, ką gamta siūlo, uosdamas daugybės skirtingų augalų kvapą, įdėmiai klausydamasis garsų, lytėdamas miško paklotę. Miško maudynių praktika įkvėpė prieš tris metus išleistą Hinako debiutinį albumą „A Journey…“, kuriame ji sintezatoriais siekė sukurti miško garsovaizdį. Albumą stipriai paveikė pandemija, kai dėl karantino suvaržymų pasaulis buvo priverstas lindėti namuose be galimybės patirti pasivaikščiojimo gamtoje džiaugsmą, todėl kūrėja sukūrė surogatinį garsinį mišką.
Terapeutinės Hinako muzikos savybės atsiskleidė ir Paliesiaus dvare. Saldus ir perregimas buvo su ja praleistas pusvalandis, lengviau suprantamas (todėl ir lengviau pakeičiamas), nei toliau sekusios minutės su Williamu Basinskiu.
Nykimo muzika
Visą dieną išlauktas maestro prie sintezatoriaus žengė palaidais plaukais, vilkėdamas amerikiečių drone metalo grupės „Sunn O“ marškinėliais, kurių print’as, matyt, neatsitiktinai priminė materiją į save siurbiančią juodąją skylę. Vintažinio stiliaus žiedais nusagstyti pirštai, apglėbę mineralinio vandens taurę. Niujorko menininkas visada garsėjo ekscentrišku įvaizdžiu, anaiptol ne tokiu rimtu, kaip jo kuriama muzika.
Williamas Basinskis pasaulio dėmesį patraukė 2002 ir 2003 m. išleista keturių albumų serija „The Disintegration Loops“, kurį vienas „Reddit“ komentatorius, prisidengęs „Aphex Twin“ avataru, pavadino „įtikinamiausiu mirties atvaizdu, kokį kada nors teko girdėti muzikoje“, o kitas palygino su griūvėsių griūties stebėjimu.
Tokie palyginimai tiesiogiai atspindi erdvę ir laiką, kurios dvasia buvo užfiksuota albume. Viena vertus, tai – labai realus nykimas. Į albumą pateko apdorotos kilpos, kurias atlikėjas sukūrė aštuntajame dešimtmetyje fiksuodamas muziką iš vadinamosios „lengvo klausymo radijo stoties“ (angl. „easy listening radio station“) – radijo laidos formato, kuriame paprastai grojamos instrumentinės žinomų kūrinių versijos. Nusprendęs skaitmenizuoti į juostą įrašytas kilpas, Williamas pastebėjo, kad ilgai besisukanti juosta pamažu trupa, o kartu su ja lėtai nyksta joje įrašyti garsai.
Nors menininkui pavyko skaitmenizuoti juostas, netrukus po to atėjo Rugsėjo 11-oji – Niujorke griuvo bokštai dvyniai, griuvėsiuose palaidoję tūkstančius žmonių. Ameriką šokiravęs įvykis suteikė naują prasmę „The Disintegration Loops“. Albumai meistriškai įamžino mirtį, nykimą ir gedulą.
Kosminė meilės istorija
Paliesiaus dvare neskambėjo „The Disintegration Loops“, bet šis įvadas svarbus, siekiant suprasti menininko santykį su materija, jos nykimu ir intymų, žmogišką žvilgsnį į neišvengiamybę, amžinybę – fundamentalius klausimus, kurie daugelį gąsdina.
Williamui paskelbus, kad netrukus išgirsime jo kūrinį „On Time Out of Time“ jo nežinantiems galėjo pasirodyti, kad tai – subtili užuomina į tai, jog susirinkome čia skolintu laiku. Vis tik, antrasis pasirodymas nebuvo planuotas ir tik išpirkti bilietai į pirmąjį suteikė prielaidą jam įvykti.
Pirmas dalykas, ką galima pasakyti apie 2019 m. išleistą „On Time Out of Time“ – tai, kokia neįprasta medžiaga tapo jo pagrindu. Pažintis su Lazerinio interferometro gravitacinių bangų observatorijos (LIGO) darbuotoju Williamą Basinskį atvedė prie ypatingo įrašo, kuriame užfiksuotas prieš 1,3 milijardo metų įvykęs dviejų juodųjų skylių susidūrimas. LIGO gautas signalas buvo pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko aptikti gravitacines bangas ir paversti jas garsu.
Šis šaltas nežemiškas garsas ir buvo panaudotas kuriant „On Time Out of Time“. Sąmoju pasižymintis menininkas, kalbėdamas apie savo kūrinį, dažnai sako, kad jame užfiksuota meilės istorija tarp dviejų besidulkinančių juodųjų skylių.
Kas nutinka susiliejus dviem visą aplink save esančią materiją ryjančioms juodosioms skylėms? Ar įmanoma tarp jų meilė? O gal juodosios skylės pasmerktos amžinai kosminei vienatvei? „On Time Out of Time“ nagrinėjamos temos skiriasi nuo tų, kurias girdime gerokai žemiškesniame ir žmogiškesniame „The Disintegration Loops“, tačiau abiejuose albumuose šmėkščioja mirtis. Viename labai fiziška, apčiuopiama, o kitame – tik tolimas atgarsis brutalaus kosminio susidūrimo, nutolusio už milijardų šviesmečių. Nepaisant tik mokslininkų protui suvokiamo atstumo, paskutiniai juodųjų skylių atodūsiai Williamo Basinskio sintezatoriuose įgyja žmogiškumo, į jas menininkas žvelgia empatijos kupinu žvilgsniu.
Juodųjų skylių sueitis yra neįtikėtinai žiaurus įvykis, visatoje sukeliantis erdvėlaikio iškraipymus, kurie ir vadinami gravitacinėmis bangomis. Mokslininkai šiuos iškraipymus lygina su tuo, ką matome vandens paviršiuje, kai į jį nukrenta lašas – jį prarijęs vandens paviršius ima raibuliuoti. Neatsitiktinai už Williamo Basinskio nugaros ekrane taip pat trūkčiojo įvairiaspalvės aureolės apšviestas lašas – tokiu sprendimu menininkas nusprendė iliustruoti savo kūrinį, vėlgi, pasirinkdamas labai žemišką vaizdinį.
Visas 40 minučių „On Time Out of Time“ jauti šiuos raibulius, klausydamas gali įsivaizduoti du šalia vienas kito artėjančius pulsuojančius ir spirale besisukančius tankius gravitacijos vandenynus, tačiau tai – tik vaizduotė. Kolkas garsas – vienintelis būdas pažinti juodųjų skylių aktą, nes jis vyksta tokioje aklinoje tamsoje, kurioje negeba matyti nė vienas žmonių išrastas teleskopas. Faktas, suteikiantis kūriniui dar daugiau vertės.
Vis dėlto, šis tamsos, mirties ir irimo šokis taip pat atspindi visatos kūrybinį potencialą. Dvi susiliejusios juodosios skylės pagimdo dar didesnę duodąją skylę, o jų meilę vainikuoja šviesos pliūpsnis, ryškesnis už visų visose visatos galaktikose esančių žvaigždžių švytėjimą vienu metu. Taip ir dramatiškas, vietomis net grėsmingas, „On Time Out of Time“ sušvinta kosmine viltimi, tarsi kažkur ten, šaltoje neaprėpiamoje visatoje šypsotųsi Dievas.
Mažiausiai penktą kartą iš eilės klausydama šio kūrinio namų jaukume per ausines imu abejoti, ar į akis plieskiantys prožektoriai koncerto metu padėjo man pajusti visą jo didybę ir fundamentalumą, o gal labiau blaškė? Sėdint jaukioje kamerinėje rūmų salės aplinkoje, šiltai apsisiautus tirštais sceniniais dūmais, atrodė, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti, tačiau dabar galvoju, kad geriausiai „On Time Out of Time“ atsiskleistų aklinoje tamsoje, galbūt tik nedideliu blyškiu prožektoriumi vos apšvietus Williamo Basinskio veidą.
Tačiau apskritai koncerto vieta nuostabiai papildė atlikto kūrinio temą. XVII amžių menantys išlikę Paliesiaus dvaro mūrai taip pat mums kalba apie praeitį, įamžinimą, nykimą ir viltį. Juose mylėta, ilgėtasi, gyventa. Vėliau dvaras apleistas ir tik didelių pastangų, kantrybės ir kūrybiškumo dėka pavyko išsaugoti tai, ką žmonės mato į jį nuvykę dabar. Kai apie tai pagalvoji, kaip ypatinga klausyti milijardų metų senumo visatos muzikos tarp sienų, kurias lytėjo prieš šimtmečius gyvenę žmonės.