Lapkričio 23 d. Paliesiaus dvare pirmą kartą pasirodys Izraelio pianistė Renana Gutman, kuri atliks ypatingą programą, leisiančią prisiminti Holokausto istoriją per muziką. Joje pristatomi kompozitoriai, kurių žydiška tapatybė dviejų pasaulinių karų laikotarpiu nulėmė jų likimą, bei juos įkvėpę muzikantai.
Renana Gutman, dienraštyje „New York Times“ girta už „aistringą ir įžvalgų“ grojimą, jau keturiuose žemynuose koncertavo kaip orkestro solistė, rečitalistė ir bendradarbiaujanti menininkė. Pianistė yra Los Andželo F. Liszto konkurso, Tarptautinio klavišinių instrumentų festivalio Niujorke ir Tel-Hai vykstančių tarptautinių meistriškumo kursų laureatė.
Ji ne kartą atliko naujos įvairių kompozitorių muzikos premjeras, kartu su Klivlendo orkestro nariais buvo apdovanojimų pelniusio fortepijoninio trio „terzetto“ įkūrėja, dažnai veda meistriškumo kursus ir dirba kaip dėstytoja.
Belaukiant koncerto, Paliesiaus dvaras kviečia skaityti išskirtinį pokalbį su ja.
Plačiau apie koncertą: 11.23 | „Negirdėtos melodijos“: Renana Gutman (fortepijonas, Izraelis / JAV)
Šaltinis: LRT.LT
– Grojate jau nuo šešerių metų. Kas įkvėpė meilę muzikai? Ar nuo vaikystės norėjote būti pianiste?
Kalbant apie kūrinius, W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ pavergė mano širdį, vaikystėje daugybę kartų jos klausiausi ir ją žiūrėjau.
Šiaip man pasisekė, kad augau šeimoje, kurioje nuolat girdėjau kokybišką įvairių stilių muziką. Nepamenu meto be muzikos. Mano mama pati vaikystėje grojo pianinu ir turėjo muzikinį išsilavinimą. Kadangi namuose buvo pianinas, ji visus vaikus išmokė grojimo pagrindų. Tai buvo vienas iš daugelio mano mėgstamų užsiėmimų, tačiau būdama maža iš tiesų labiausiai žavėjausi baleto šokiais!
Kaip žiūrovė nuolat lankiausi koncertuose ir balete. Ypač mėgau klausytis klasikinės muzikos ir pagal ją šokti. Neišdildomą įspūdį man paliko vienas Radu Lupu ir Danielio Barenboimo dviejų fortepijonų koncertas. Jie grojo W. A. Mozarto muziką. Buvau devynerių ir pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt norėčiau daryti tai, ką darė jie. Kai man buvo 10 metų, pradėjau mokytis pas puikų, nors labai griežtą, rusų pianistą. Man gerai sekėsi, nors kasdien reikėjo praktikuotis mažiausiai keturias valandas. Grojimas fortepijonu tapo didžiausia mano meile – iki šiol ji vis dar auga.
Be to, su šeimos nariais kiekvieną penktadienio vakarą ir šeštadienį dainuodavome „a cappella“. Giedodavome ypatingas šabui skirtas giesmes „Zmirot“, dainuodavome liaudies ir šventines dainas. Žydų gyvenime daug šventinių ir liaudies dainų, taip pat liaudies šokių, jie svarbūs bendrajame ugdyme, o mano šeimoje taip pat buvo labai puoselėjami. Manau, kad tokia aplinka smarkiai prisidėjo prie to, kad muzikavimas tapo mano kasdienio gyvenimo dalis – nes visada buvo neatsiejama mano šeimos dalis.
– Gimėte Izraelyje, studijavote ir dabar gyvenate JAV. O ką laikote savo tikraisiais namais?
Tai labai geras klausimas, į kurį ne visada turiu atsakymą.
Namai yra šalia fortepijono. Tai yra, jei namai teikia žmogui priklausymo, peno, dažnai ramybės ir saugumo jausmą, leidžia būti savimi pačiu tikriausiu pavidalu, teikia pastovumą – vadinasi, kaip namie jaučiuosi ten, kur turiu fortepijoną ir aplinką darbui, taip pat, tikiuosi, knygų, partitūrų ir plokštelių.
Geografiniu požiūriu Izraelis visada bus mano tėvynė, mylimas kraštovaizdis, vieta, kur galiu laisvai kalbėti gimtąja kalba, dėl to čia jaučiu stiprų kultūrinį ryšį. Ten tebegyvena pagrindinė mano šeima, ir, žinoma, yra nostalgijos jausmas… dalis manęs Izraelyje yra išbaigta. Tačiau keliauti mėgstantis muzikantas turi sekti magiškos fleitos garsu!
JAV dabar yra mano namų bazė, kol esu čia naudinga kaip pedagogė ir muzikantė. Esu dėkinga už galimybę tai daryti. Privilegija keliauti ir gyventi skirtinguose žemynuose suteikia gylio mūsų, kaip žmonių ir muzikantų, tapatybei.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais kaip pianistė susiduriate?
Kartais su priklausomybe nuo fortepijono, jis man reikalingas kaip oras kvėpuoti. Jei negaliu groti, tampu menkesniu žmogumi. O dar… Nepageidaujami kasdienybės trukdžiai, elektronika! Triukšmas… fizinis ir psichologinis.
Gali būti sudėtinga rasti pusiausvyrą tarp įsitraukimo realiame pasaulyje, kalbant apie politiką, naujienas, socialinį gyvenimą, ir vienatvės, proto aiškumo ir susikaupimo, kurie leidžia man puoselėti kūrybiškumą ir vaizduotę. Susikaupimą ir psichinę sveikatą reikia gerai ir išmintingai maitinti, kitaip jie tampa pernelyg trapūs ir nukenčia meninis atsidavimas.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš lipdama į sceną?
Taip, tai dvasinis apsivalymas, miegas, jei įmanoma, meditacija ir joga, pasivaikščiojimas, karštas vanduo su imbieru. Man reikia sušilti ir susikurti tinkamas psichologines sąlygas, kad galėčiau susikaupti ir užmegzti ryšį su esama akimirka.
– Papasakokite daugiau apie savo programą „Negirdėtos melodijos“. Kaip ji gimė?
Tai buvo labai laipsniškas ir organiškas procesas. Kartą per kelerius metus išgirsdavau kokio mažai žinomo kompozitoriaus kūrinį, dažniau kamerinį nei solo fortepijonui. Keli kompozitoriai pakankamai sužadino mano smalsumą, tad ėmiau tyrinėti solinę muziką fortepijonui.
Maždaug prieš dešimt metų kolega smuikininkas mane ir dar kelis muzikantus pakvietė atlikti vokalinės ir kamerinės žydų kompozitorių, žuvusių koncentracijos stovyklose arba išgyvenusių karą, muzikos rinkinį. Jis daug vargo, kad gautų partitūras iš įvairių šaltinių. Man atsivėrė ištisas nepažintas pasaulis. Darėsi vis įdomiau.
Tada atlikau nedidelį tyrimą Holokausto muziejuje Jeruzalėje, ieškojau partitūrų. Radau keletą kūrinių fortepijonui, kai kurie net nebuvo išspausdinti. Man jie pasirodė verti sugroti ne tik todėl, kad kompozitoriams žūties metu buvo 14 ir 18 metų, kad tai buvo jų balsai bei testamentai, bet ir todėl, kad muzika buvo labai graži!
COVID-19 pandemijos metu turėjau laiko ir galimybių parengti originalią programą. Procesas vyko intuityviai, apie tai papasakosiu kitame klausime!
– Kuo ypatinga kūrinių atlikimo tvarka?
Programoje keliaujama nuo tamsos iki šviesos. Abi programos pusės baigiasi 1943 m. kompozicija: pirmoji pusė baigiasi Gideono Kleino, kuris jaunas mirė koncentracijos stovykloje, sonata, o antroji pusė – Paulo Ben-Haimo (iš pradžių turėjusio Paulo Frankenburgerio vardą), kuris nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, kūriniais.
Studijuojant kai kurias programoje esančių žydų kompozitorių partitūras, man kilo tam tikrų asociacijų su kitais kūriniais ir kompozitoriais. Kai kurios asociacijos yra garsų, stiliaus, o kai kurios – tiesiog faktinės, istorinės. Man atsiskleidė jų tarpusavio ryšys, kuris padėjo sukurti giją ir suteikti kontekstą mažiau žinomiems ar nežinomiems kompozitoriams.
Pirmoje dalyje atliksiu Albano Bergo sonatą (1908–1909 m.), kuri, mano nuomone, pranašauja du pasaulinius karus. Jos harmoninė kalba padėjo pagrindus daugeliui 20 a. muzikos kūrinių. Tiksliau, tai tarsi tėvinė sonata G. Kleino sonatai (1943 m.), mano nuomone, padariusi G. Kleinui didžiulę įtaką. Abi sonatos yra labai disonansiškos ir savaip kalbančios. A. Bergas taip pat buvo didelis savo bendraamžių žydų ambasadorius. Paminėtinas Erwinas Schulhoffas – jis buvo ne tik kompozitorius, bet ir puikus pianistas, pats atliko A. Bergo fortepijoninę sonatą. Tiek A. Bergą, tiek E. Schulhoffą siejo ir A. Schoenbergas.
Paskutinis melodinis motyvas, kuriuo baigiama A. Bergo sonata, yra identiškas F. Chopino preliudijai e-moll. F. Chopino harmonija šioje preliudijoje, mano manymu, yra postromantinė, turtinga chromatizmo. Be to, F. Chopino garsai mus paruošia lenkų mergaitės Josimos Feldschuh fortepijoninėms miniatiūroms, kurias ji sukūrė būdama 11 metų Varšuvos gete.
Pirmąją pusę užbaigsiu G. Kleino fortepijonine sonata. Šis kūrinys man yra istorinis Terezino geto ir Antrojo pasaulinio karo gyvenimo garsinis liudijimas. Turiu labai konkrečius kiekvienos iš trijų dalių vaizdinius, tačiau noriu tikėtis, kad būtent mano atlikimas papasakos šią galingą istoriją.
Antroji dalis, mano manymu, vyksta visiškai kituose kraštovaizdžiuose, su gamtos, vienatvės, improvizacijos ir perėjimo į šokį bei džiaugsmą akimirkomis. Pradedu Cl. Debussy „Mažuoju piemenėliu“, klajokliu dykumoje. Yra akivaizdus ryšys tarp Cl. Debussy „Golivogo keikvoko“ ir E. Schulhoffo džiazo šokių. E. Schulhoffas gavo keletą pamokų iš Cl. Debussy, juos siejo meilė džiazui.
Šį kartą į programą įterpiau naują Dinos Pruzhansky (Azerbaidžanas-Izraelis-JAV) kompoziciją, sukurtą man 2023 m.: „Ant erelio sparnų“ (citata iš Išėjimo knygos). Tai vienos dalies kūrinys, kuris yra tarsi žydų sielos kelionė Izraelyje ir tremtyje per visą istoriją, siuita apimantis įvairiausius stilius, nuo džiazo iki klezmerių, nuo giedojimo iki šokio.
O nuo erelių pereiname prie M. Ravelio „Liūdnų paukščių“. Šiame kontekste tai yra elegija ir išreikšta pagarba jauniems ir tragiškai mirusiems programos kompozitoriams. Tada sklandus perėjimas sujungs M. Ravelio tonus su P. Ben-Haimo „Pastorale“. Garsiniu požiūriu vienas kūrinys yra kito tęsinys. Man patinka galvoti apie P. Ben-Haimo kūrinyje sparnus išskleidžiančius paukščius. Jo ciklas labai viltingas. P. Ben-Haimas kūrinius op. 34 sukūrė 1943 m. Palestinoje ir Izraelyje.
Trijuose mano pasirinktuose kūriniuose bus jaučiama transformacija, evoliucija ir Artimųjų Rytų bei M. Ravelio muzikos įtaka. Įtaigi improvizacinė „Pastorale“ primena Cl. Debussy „Mažąjį piemenėlį“. Galbūt tai fleita dykumoje? Šokio pradžia? „Canzonetta“ – hebrajiška melodija. O „Toccata“, imituojanti etninius instrumentus ir garsus, pergalingai užbaigia programą.
– Kokie jūsų artimiausi planai ir siekiai?
Kalbant apie šį projektą, turiu dar porą pasirodymų JAV, bet tikiuosi, kad jis pasieks daugiau žmonių ir vietų.
Norėčiau plėsti projektą „Negirdėtos melodijos“ ir vis keisti programą, įtraukiant naujai atrastus ir naujai sukurtus kūrinius. Taip pat esu parašiusi kamerinės ir vokalinės programos projektą. Būtų nuostabu įrašyti „Negirdėtų melodijų“ albumą.
Šiuo metu pradėjau mokytis vieno kūrinio: E. Schulhoffo koncerto fortepijonui ir mažajam orkestrui (1923 m.). Svajoju atlikti jį su geru orkestru!
Be to, tikiuosi daugiau groti Europoje ir praleisti daugiau laiko pažindinantis su naujomis vietomis, kuriose dar nesu buvusi.
– Galbūt norėtumėte perduoti žinią Paliesiaus dvare jūsų laukiantiems klausytojams?
Ačiū už šią galimybę! Tai bus mano pirmas kartas Lietuvoje ir pirmas kartas, kai grosiu šią programą Europoje. Man tai labai daug reiškia. Noriu asmeniškai išgirsti jūsų įspūdžius ir su jumis pasisveikinti.
Vieni iš mano artimiausių kolegų, kuriais žaviuosi, yra muzikantai iš Lietuvos, jie mane įkvepia jau daugelį metų! Nuostabu matyti, kad maža šalis taip vertina muziką ir siunčia į pasaulį aukščiausios klasės muzikantus.