Ispanijos pianistas, 2022 m. rudenį pirmą kartą pasirodęs Paliesiaus dvare ir apskritai Lietuvoje, dabar paruošė naują programą, ją Paliesiaus koncertų salėje pristatys 2024 m. gegužės 4 dieną. Pianistui, gimusiam 1996 m. Chichone, Ispanijoje, vos 27 metai, o jis jau laikomas vienu ryškiausių šių laikų klasikos pianistų.
Martín García García yra laimėjęs pirmąsias premijas ne viename nacionaliniame ir tarptautiniame konkurse. Būtina paminėti jo laimėtą I vietą 2021 m. Klivlando tarptautiniame pianistų konkurse ir III vietą ir ypatingą apdovanojimą už geriausią koncertą XVIII tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse, kuriame jis taip pat tapo pirmuoju į finalą patekusiu ispanu.
2022 m. pianisto karjeroje įvyko ypatingas lūžis – surengta daugiau kaip 70 koncertų visame pasaulyje, koncertuota tokiose kultinėse salėse kaip „Carnegie Hall“ Niujorke, „Suntory Hall“ Tokijuje ir Nacionalinėje muzikos auditorijoje Madride. Jo turas Japonijoje buvo itin sėkmingas – per 14 pasirodymų apsilankė 25 000 žiūrovų. O 2023 m. pianistas surengė apie 80 koncertų visame pasaulyje, debiutavo Korėjoje, Meksikoje ir Brazilijoje, atliko įspūdingų rečitalių ir grojo su prestižiniais orkestrais, įskaitant Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą.
Paliesiaus dvaras siūlo LRT.lt skaitytojams pokalbį su pianistu.
Plačiau apie koncertą: 05.04 | Martín García García (fortepijonas, Ispanija)
Šaltinis: LRT.LT
Prieš koncertą stengiuosi atsisakyti bet kokios rutinos, kartais gal net iki kraštutinumo, kad išvengčiau bereikalingo muzikos susiejimo su nemuzikine veikla. Niekada nedarau to paties dalyko du kartus (išskyrus praktikuodamasis).
– O kaip atrodo jūsų poilsis?
Vien pasivaikščiojimas man jau yra palaima. Prisėsti ir ką nors paskaityti atrodo kaip prabanga. Pagurkšnoti stiklinę viskio – reta akimirka, kuria labai mėgaujuosi. Mėgstu vaikščioti ir tyrinėti vietinį maistą bet kur, kur tik atsiduriu, o tada kurį laiką pamirštu visą stresą.
– Ką jums, kaip pianistui, reiškia sėkmė?
Sėkmė muzikoje – tai perteikti ką nors gilaus ir slapto, ko negali išrėkti ar paaiškinti žodžiais, ką galima suprasti tik atsisėdus ir įsiklausius į muziką kiekviena savo ląstele. Jei žmogus, kuris klausosi manęs koncerte, taip ir daro, o paskui susimąsto apie gyvenimo stebuklus, apie tai, kas yra gėris ir blogis (ir dėl to galbūt kas nors jo gyvenime pasikeičia į gerąją pusę), laikau save laimingu. Bent vienas tai patyręs žmogus man jau yra sėkmė.
– Paliesiaus dvare – ir pirmą kartą Lietuvoje – pasirodėte 2022 m. rudenį, o dabar sugrįžtate su nauja programa. Kas patraukė sugrįžti?
Įsimylėjau snieguotą Paliesių – vieną iš nedaugelio vietų pasaulyje, kurios tarsi sugrąžina į tuos laikus, kai visi susirinkdavo, būdavo gera kompanija, skambėdavo muzika ir gimdavo puikios idėjos. Tai išties nuostabi vieta. Ir Lietuvos žmonės, kaip įsitikinau ir pernai grįžęs į Vilniaus filharmoniją, yra išties nuostabūs.
– Papasakokite apie pasirinktus atlikti kūrinius: Johanno Sebastiano Bacho Partitą Nr. 6 e-moll, BWV 830 ir Johanneso Brahmso Sonatą Nr. 3, Op. 5, f-moll.
J. S. Bacho Partita Nr. 6 e-moll tikriausiai yra geriausias kada nors parašytas baroko stiliaus kūrinys klavišiniams instrumentams, be Goldbergo variacijų. Tai galbūt ir pirmas kūrinys, kuris iš tiesų suteikia gylio klavišinių solo atlikėjo idėjai. J. S. Bachas perima gerai išbandytą nereliginės siuitos formulę: konformistinės dalys pateikiamos iš daug laisvesnės perspektyvos, užleidžiama vieta gyliui ir subjektyvumui. Vienu iš širdžiai mieliausių Bacho puslapių gali būti šios Partitos sarabanda, kurios ornamentai kruopščiai išrašyti labai polifoniškai, įrodant tikrą J. S. Bacho meistriškumą klavišinių ir muzikos kūrybos srityje.
J. Brahmso Sonata Nr. 3 yra paskutinė jo sonata, baigta 1854 m., kai jam buvo tik 21-eri (pradėta jam esant 17 ar 18 metų). Jis pats sakė, kad tai paskutinis žodis, kurį jis gali ištarti sonatos žanre, kurio labiausiai bijojo. Jis gerbė Ludwigą van Beethoveną ir šia sonata išreiškė jam pagarbą kone tiesiogiai, sujungdamas tai, kas geriausia iš klasicizmo laikotarpio, pasižyminčio nepaprastai tvirta forma ir pavidalu, ir tai, kas geriausia iš romantizmo, tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo. Sonata užima išskirtinę vietą fortepijono literatūroje ir apskritai muzikos istorijoje. Šioje sonatoje taip pat skamba viena pakiliausių kada nors fortepijonui parašytų antrųjų dalių – labai intensyvus meilės laiškas pasauliui (ir tikriausiai Clarai Wieck).
– Galbūt norėtumėte perduoti žinutę būsimai jūsų publikai Paliesiaus dvare?
Labai džiaugiuosi, kad grįžtu, ir nekantriai laukiu, kada galėsiu jus visus pamatyti gegužės 4 dieną. Nekantrauju susitikti ir per koncertą praleisti laiką turiningai, pamąstydamas. Galbūt jūs, o galbūt aš sužinosime ką nors naujo apie save. Ir žinoma, labai ačiū iš anksto jums visiems!