„Klausydavausi Wolfgango Amadeuso Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno plokštelių – tai buvo mano didžiausia aistra. Būdamas trejų, ketverių, nuolat grodavau tas plokšteles. Mama ir tėtis šiek tiek nerimavo, kad mane jos taip žavi“, – sako Prancūzijos pianistas Jeanas-Marcas Luisada.
J.-M. Luisada 1985 m. laimėjo Varšuvoje vykstantį Fryderiko Chopino konkursą – dabar jis žinomas kaip vienas geriausių ir įdomiausių F. Chopino interpretuotojų visame pasaulyje. Pianistas garsėja kaip fortepijono poetas, pasižymintis išskirtine gracija ir netikėtomis interpretacijomis.
Jis gastroliuoja įvairiose šalyse, yra išleidęs ne vieną albumą su įrašų studijomis „Deutsche Grammophon“, „Sony“, „RCA Red Seal“ ir kt., apdovanotas Prancūzijos ordinais už nuopelnus meno ir literatūros srityje. Šiuo metu pianistas taip pat dėsto Alfredo Cortot muzikos mokykloje Paryžiuje.
J.-M. Luisada rugpjūčio 15 d. sugrįžta į Paliesiaus dvarą. Jis atliks programą „Fantazijos ir noktiurnai“ – skambės Josepho Haydno, F. Chopino ir Gabrielio Fauré kūriniai, atskleidžiantys šių žanrų įvairovę bei grožį. Prieš koncertą – pokalbis su atlikėju.
Plačiau apie koncertą: 08.15 | Jean-Marc Luisada. Fantazijos ir noktiurnai (fortepijonas, Prancūzija)
Šaltinis: LRT.LT
– Grojate fortepijonu nuo šešerių metų. Kaip per tuos metus pasikeitė jūsų santykis su šiuo instrumentu?
Na, jau seniai nebeskaičiuoju metų. Praėjo tiek daug laiko.
Bet manau, kad fortepijonas yra vienintelis instrumentas, kuriuo muzikantas gali groti nuo labai jauno amžiaus iki gilios senatvės. Tai vilties ir muzikalumo kupinas instrumentas. Galiu visą laiką tobulėti. Pavyzdžiui, šiuo metu mokausi kai kurių kūrinių, kuriuos grojau prieš 40 metų – ir visada galiu rasti kitokį grojimo būdą, kitokią atmosferą, interpretaciją. Turbūt todėl, kad senstu – ir nes noriu kiek įmanoma labiau priartėti prie kompozitoriaus sumanytos atmosferos.
Toks yra muzikanto gyvenimas. Nieko nereiškia pradėti nuo šešerių metų – tai gali bet kas. Kai kurie pradeda ir nuo ketverių. Yra garsių pianistų, koncertavusių jau penkerių ar šešerių. Aš, pradėdamas nuo šešerių, buvau visiškai įprastas vaikas.
– Pasidalinkite kokiu nors prisiminimu iš vaikystės, susijusiu su muzika.
Kai buvau mažas vaikas, pradėjau kalbėti labai vėlai – bet muzika, klasikinė muzika, mane stebino ir žavėjo. Klausydavausi W. A. Mozarto ir L. van Beethoveno plokštelių – tai buvo mano didžiausia aistra. Būdamas trejų, ketverių, nuolat grodavau tas plokšteles. Mama ir tėtis šiek tiek nerimavo, kad mane jos taip žavi. Kartais klausydamasis kokios nors L. van Beethoveno simfonijos verkdavau. Net šiandien tie patys įrašai kelia ašaras.
– Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojatės? Gal tai vienas iš laimėtų konkursų?
Tie konkursai… Visiškai apie juos nebegalvoju. Neapkenčiu konkursų, ypač skirtų muzikantams. Tai tarsi meno olimpinės žaidynės.
Žinoma, jaunystėje pats juose dalyvavau, kad ir F. Chopino. Taip pradėjau kurti karjerą, kad galėčiau rengti didelius koncertus užsienyje, įrašyti albumus ir turėti agentą. Bet konkursai tikrai nėra pats geriausias dalykas. Viskas priklauso nuo to, ar jie gerai organizuojami, ar gera komisija, ar geri į ją pakviesti menininkai. Kartais komisijose būna paprasti fortepijono mokytojai – tada per konkursą išrinkti puikius muzikantus tampa sunkiau.
Man konkursų amžius seniai pasibaigęs, nemėgstu jų ir tiek. Manau, kad dabar yra daug menininkų, kurie gali groti net ir nelaimėję konkursų, – tai geras dalykas. Pavyzdžiui, garsi prancūzų pianistė, žavingoji Hélène Grimaud, šiandien turbūt yra viena žymiausių pianisčių – ir dėl grožio, ir dėl nepaprasto talento. O ji niekada nelaimėjo nė vieno konkurso. Džiaugiuosi, kad ji pagarsėjo ne dėl konkursų, o dėl talento.
– Papasakokite apie savo programą „Fantazijos ir noktiurnai“, kurią atliksite būsimame koncerte Paliesiaus dvare.
Na, pirma gal derėtų papasakoti, kad Paliesiaus dvare aš groju pastoviai – myliu šią vietą. Mane pakvietė mano buvęs mokinys Viktoras Paukštelis, kuris yra puikus muzikantas ir tiesiog fantastiškas dailininkas. Dėl to vis atvykstu į šį didingą dvarą. Kiekvieną kartą, beveik kiekvienais metais, čia grįžti yra nuostabu.
Šįkart pasirinkau atlikti labai gražią programą su J. Haydno, F. Chopino ir G. Fauré kūriniais. Pirmojoje dalyje skambės absoliučiai žavinga J. Haydno „Sonata-partita“, kuri yra tarsi kvietimas į laimę. O „Variacijos f-moll“ yra puikus, svarbus J. Haydno kūrinys. Yra dvi temos: viena mažorinėje tonacijoje, kita – minorinėje. Minorinė tema labai liūdna, labai melancholiška. O mažorinė – tarsi viltis. Visas kūrinys yra tikras šedevras.
Po to atliksiu F. Chopino „Fantaziją“ – tai puikus kūrinys fortepijonui, gilus ir ypatingas. Dievinu jį, groju jau daugybę metų, iš esmės visą gyvenimą.
Antrojoje dalyje laukia F. Chopinas ir G. Fauré. G. Fauré buvo impresionizmo princas. Jis žymus kompozitorius, artimai draugavęs su Marceliu Proustu, svarbiausiu prancūzų rašytoju. G. Fauré rašė noktiurnus. Skambėsiantys du noktiurnai – „H-dur“ ir „Des-dur“ – siejasi su žymiausiais F. Chopino noktiurnais bei puikiai dera tarpusavyje – jų sąjunga labai graži. Koncertą užbaigsiu labai garsiu, publikos mylimu F. Chopino kūriniu – „Scherzo Nr. 2 b-moll“. Labai tuo džiaugiuosi – o po mėnesio Prancūzijoje įrašysiu visus F. Chopino „Scherzo“.
– Koncertavote daugelyje šalių ir daugelyje salių. Ar pastebite skirtumus tarp Prancūzijos, Lietuvos ir kitų šalių muzikos kultūrų?
Skirtumų tarp koncertų salių nepastebiu. Tačiau, kalbant apie publiką, patyriau, kad yra labai šiltų ir labai šaltų žiūrovų. Lietuvoje žmonės yra labai šilti, kupini džiaugsmo – čia visada puiku koncertuoti.
– Kas jus įkvepia?
Kas mane įkvepia…? (Pauzė.) Manau, kad mane tebeįkvepia pati muzika. Ji parašyta taip gražiai.
Turėtume galvoti tik apie muziką ir apie kompozitorių. Ir, žinoma, kartais įkvėpti gali įvairios smulkmenos. Pavyzdžiui, galime sutikti žmones, kuriuos labai pamėgstame – tada koncertų salėje galime groti jiems. Bet tai kitokio pobūdžio įkvėpimas. Tikrasis įkvėpimas turi būti vidinis ir susijęs su gilia, paslaptinga muzika.
– Ar norėtumėte perduoti žinutę klausytojams, laukiantiems jūsų koncerto Paliesiaus dvare?
Prašau, ateikite. Atvykite į šį koncertą. Tačiau jau žinau, kad Paliesiaus publika visada ištikima mano koncertams. Jie visada pasirodo – kiekvieną kartą, kai atvykstu. Man Paliesius tam tikra prasme yra kaip šeima, nuostabi, mane visiškai suprantanti šeima. Dėl to labai džiaugiuosi. Ir dar prašau: likite tokie, kokie esate. Groti prieš tokią publiką yra nuostabi dovana.