Rugsėjo
22

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

Dalia Stonytė, Petras Kunca, Živilė Karkauskaitė, Mindaugas Urbaitis
Atlikėjas: Dalia Stonytė, Petras Kunca, Živilė Karkauskaitė, Mindaugas Urbaitis Koncerto data: 2018-09-22
Koncerto laikas: 16:00 Kaina: 10€
Bilietus platina: TIKETA Vakarienė po koncerto: PERŽIŪRĖTI

Paliesiaus dvaras kviečia į švelnumo ir tylos kupiną poezijos ir muzikos renginį „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, kuriame skambės ne tik Ričardo Mikutavičiaus (1935 – 1998) poezija, bet taip pat Johano Sebastijano Bacho, Balio Dvariono, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jeronimo Kačinsko, Šarlio Guno, Edwardo Elgaro ir Mindaugo Urbaičio muzika.

 

Programą atliks:

Dalia Stonytė: aktorė, diktorė

prof. Petras Kunca: smuikininkas, Lježo (Belgija) tarptautinio styginių kvartetų konkurso laureatas

Živilė Karkauskaitė: pianistė, M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatė

prof. Mindaugas Urbaitis: kompozitorius

 

Ričardas Mikutavičius gimė 1935 metais, 1953 baigė Kauno 4 vidurinę mokyklą, o 1958 metais kunigų seminariją Kaune. Kunigavo Kaune, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose. Savo kūrybą spausdino katalikų leidiniuose, „Pergalėj“. Poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus pirmoji poezijos knyga „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ išleista 1989 metų gegužės mėnesį Čikagoje. Apie kunigo kūrybą 1990 metais taip rašė Marcelijus Martinaitis:

„Neskubu šios knygos apšaukti nepaprastu įvykiu, bet pavadinti dvasinga – galiu ir noriu. Tikri, iš širdies plaukiantys žodžiai visada yra geri. Dvasingi žmonės tai žino. Ši knyga yra tylių ir gilių meditacijų vaisius, jos minčių tekėjimas, pasikartojimai, net ritminė monotonija artima maldai, rožančiaus kalbėjimui, todėl labai tiksliai pavadinta-„Poterių upė“. Toks išraiškos būdas, labai vykusiai naudojamas, beje, retai sutinkamas ir poetų kunigų kūryboje, tarsi pats savaime yra dvasingas – kaip vargonų gaudimas ar giedojimas be žodžių. Kaip neskuba amžinybė, taip neskuba ir poeto žodis, panardintas intonacinėje tėkmėje, atplaukiančioje iš amžių, iš Rytų, iš psalmių, iš senos lietuvės dainos…Knygoje išsiskleidžia dvasios patirtis, kurią suteikia tikėjimas. Netikintiems nesakau, kad būtinai – Dievu, o tikintiems, kad – ne Dievu. Visa tikra ir didi kūryba kyla tik iš tikėjimo. Aš nežinau, kas tai yra, aš nematau ir negirdžiu, bet jaučiu. Nors ne vienaip vadiname, bet į ten sueina visi – prisipažinti, daryti atgailą, išpažinti…R. Mikutavičiaus lyrikos knyga padės mums iš naujo prisiminti, ką davė ir ką dar gali tikėjimas duoti dvasiai, dorovei, artimo meilei, kai jis tampa kūryba, sutelkiančia jėga. Ta prasme lietuvių poezijos patirtis yra fenomenali: beveik visa jos klasika sukurta kunigų, ne tik atpasakojanti tikėjimo tiesas, kiek pasinerianti didžiojoje Visumoje, kuri vieniems yra Dievas, kitiems – nepažintoji Valia, dar kitiems – Gyvenimas. Jie suvokė didžiąsias galias: Visatą, gamtą, gyvybę ir mirtį, tėvynę, kas atitiko ir didžiai pranoko tikėjimo praktiką. Jų tikėjimas yra stiprus gamtos ir kultūros išgyvenimas, kūrybos aktas, ką mums primena dievdirbių menas, mūsų lyrika, Šv. M. Marijos garbinimo apeigos lietuvių kaimuose. Tai susiliejo su etnine kultūra, tapo giliai vidiniu kultūros, dorovės ir sąžinės aktu. Į šią tradiciją noriu įstatyti ir R. Mikutavičiaus lyriką, kuri nepanaši bet atpažįstama. Tai visų pirma – gamtos suvokimas, buvęs toks svarbus K. Donelaičiui, A. Baranauskui, Maironiui, artimas šventumui, dieviškumui. “Poterių upėje“ gamta yra ne grožėtis, ne laiką joje leisti, o jaučiama kaip begalinis vyksmas, tęstinumas, didieji ženklai, stebuklas ir to stebuklo įrodymas, kam žmogus yra arba turi būti didžiai atsakingas: viršydamas savo įgaliojimus, jis priartina pasaulio pabaigą, kurios vardas jau žinomas – ekologinė. Pavojaus akivaizdoje ši knyga mums sako meilės žodžius, sako tada, kai veikti sunku arba beveik neįmanoma. Bet yra įmanoma, kai pasakoma!“

 

Pietus, vakarienę ir kitas restorano paslaugas būtina užsakyti iš anksto koncertai@paliesiausdvaras.lt