Jaunoji kamerinės klasikos kritika: Kalėdos su M. Raveliu, R. Schumannu, A. Pärtu ir E. Griegu

Koks koncertas galėtų suvilioti antrąją Kalėdų dieną? Tikriausiai toks, kuriame būtų galima atrasti šiam laikotarpiui būdingo jaukumo, šilumos, toks, kurio pasiklausyti susirinktų šeima, nes būtent su šia vertybe siejama šv. Kalėdų šventė. Visa tai atsiskleidė Paliesiaus dvare, kuris klausytojus kvietė švęsti kartu su ansambliu ,,Duo Meraki Sweden“ – smuikininke Helena Maria Falk Botolfsen (Norvegija) ir pianiste Iveta Calite (Latvija), kuri labai taikliai nusakė koncerto turinį – ne grynai kalėdiška, tačiau graži, maloniai klausoma muzika.

Koncertą pradėjo M. Ravelio sonata ,,Posthume“ (nr. 1, a-moll.) smuikui ir fortepijonui. Atlikime netrūko nei spalvų, įvairių būsenų perteikimo, tapybiškumo, nei labiau temperamentingų, charakterizuotų epizodų, kuriais Ravelis ir išsiskyrė iš to meto impresionistų kūrybos. Tačiau kartais pritrūkdavo objektyvesnio žvilgsnio: jei romantikų kūryboje girdimas ypatingai ryškus emocijų perteikimas, jausminis pradas, dramatiški kontrastai (vadinkime tai subjektyviu žvilgsniu), tai Ravelio kompozicijoms labiau tiktų objektyvus – tarsi atlikėjas ne pats grotų, o tik stebėtų kūrinio tėkmę ir ja gėrėtųsi, tarsi matytų save iš šalies.
Sonata nebuvo vienintelė Ravelio kompozicija programoje – po Schumanno pirmosios sonatos a-moll, op. 105 smuikui ir fortepijonui pianistė atliko ,,Oiseaux tristes“ (,,Liūdni paukščiai“). Džiugu, jog iki šių dienų išliko šio kūrinio įrašas, įgrotas paties kompozitoriaus. Juk kūrėjo pastabos, o ypač jo paties atlikimas yra tarsi vadovėlis, iš kurio reiktų mokytis, norint išpildyti natomis užšifruotą mintį. Pianistės Ivetos Calite skambinimas pamalonino gera interpretacija, atsiskleidė ir atlikėjos braižas – gana romantiškas, lyriškas. Dar rezonuojant paskutiniams fortepijono garsams prasidėjo A. Pärt ,,Fratres“ smuikui ir fortepijonui. Toks perėjimas labai tiko – atrodytų, jog šios kompozicijos sukurtos atlikti viena po kitos. Nustebino ne tik kūrinių atlikimas be pertraukos, bet ir netradicinis ..Fratres“ pateikimas: solinė smuiko pradžia pasigirdo iš užkulisių, atlikėja žengti į scenos vidurį neskubėjo – begrodama lėtai pasirodė salėje, stabtelėjo prie lango ir įsistebeilijo į vaizdą pro jį… Ir tik tada pajudėjo link klausytojų, tačiau taip, lyg jų nebūtų. Beklausant kilo mintis, jog kūrinys būtų atliekamas ne publikai ar kam kitam, o vardan pačios muzikos. Toks susitelkimas į garsų tėkmę pakerėjo klausytojus, sukaustė dėmesį. Atlikėjos puikiai atskleidė ,,partiškąją“ atmosferą – kai kiekviena nata yra svarbi ir išklausoma, kai pauzė yra tolygi muzikai ir intensyviai išgyvenama. Na, o po tokio susikaupimo įtampai nuslūgti ir reziumuoti užplūdusias mintis leido romantiškoji E. Griego sonata smuikui nr. 3, op. 45 c-moll, skambėjo antroji dalis.

Maloniai nustebino ir įtikino antrosios koncerto dalies (paskutinių trijų kūrinių) atlikimas be pertraukų tarp kūrinių, be pertraukų plojimams. Toks repertuaro išdėstymas sudarė įtaigią, vientisą koncerto formą, kurios kaip kulminacinis taškas iškilo ,,Fratres“. Nors tiek laikotarpio, tiek kompozitorių braižo aspektais kūriniai buvo visiškai skirtingi, tokia jų išdėstymo tvarka, perėjimų nuo vienos kompozicijos prie kitos išklausymai, išgyvenimai sutelkė publikos dėmesį.
Taigi, programoje nerasime nei vieno kūrinio, kuriam tiktų epitetas ,,kalėdinis“. Tačiau originaliai išdėstyta kūrinių eiga, pati muzika ir Ivetos Calite pristatymas sukūrė šiltą, jaukią atmosferą, kuri būdinga šv. Kalėdų laikotarpiui.

Autorius: Faustina Dedūraitė