Rugsėjo 12 d., trečiadienio vakarą, Paliesiaus dvare įvyko du reikšmingi dalykai – prasidėjo ruduo ir apsilankė Tordo Gustavseno trio iš Norvegijos. Modernus šiaurietiškas džiazas ir skersvėjai, dvaro kieme plaikstantys plaukus, susivienijo į stichiją, kuri išjudino gausiai susirinkusių melomanų galvas, kojas, rankas ir kitas kūno dalis, o po koncerto subūrė visus į sceną prašyti autografo.
Džiazo atlikėjas ir kompozitorius T. Gustavsenas garsėja kaip rafinuoto garso, skandinaviškos melancholijos ir lyrinės estetikos juvelyras. Muzikoje jam itin svarbu – kvėpuojanti melodija, gyva improvizacija, dvasinis gylis ir ryšys su vaikystėje girdėtomis lopšinėmis ar liaudies dainomis. Kurdamas ar improvizuodamas T. Gustavsenas neatsižada ir savo meilės klasikinei J. S. Bacho muzikai. Scenoje jo muzikai tekėti padeda būgnų meistras Jarle Vespestadas ir kontrabosininkas Sigurdas Hole.
Paliesiaus dvaro šeimininkas Julius Ptašekas, pristatydamas šį trio, sakė, kad išgirsime kaip improvizacija tampa hipnoze.
Pasigirdus pirmiesiems prisilietimams prie fortepijono klavišų, žemam kontraboso stygų virpėjimui ir visą muzikinį paveikslą įrėminantiems būgnams, pagalvojau – jeigu muzika būtų vanduo, tai Tordo Gustavseno trio būtų vandenynas. Kartais ramus, su saulės atspindžiais ir viršum sklandančia milžiniška erdve, kartais banguojantis, tamsus ir paslaptingas, o kartais paskandinantis. O pačiame koncerto įkarštyje, suveikus hipnozei, pagalvojau, kad muzika yra vanduo, šiaurietiškas džiazas yra vandenynas, Tordo Gustavseno trio bangos mus neša vis toliau nuo kranto ir mes visi – tokie mažyčiai ir nereikšmingi – skęstame. Beje, Esbjorn Svensson, kitas skandinaviško džiazo atlikėjas – pianistas iš Švedijos – mirė nardydamas jūroje. Vadinasi, muzika ir vanduo, vanduo ir muzika.
Kai akimirkai atsimerkiau, pamačiau, kaip T. Gustavsenas skambino pakilęs nuo kėdės, susikūprinęs kaip Kvazimodas, Sigurdas Hole, švelniai apsikabinęs kontrabosą it mylimą žmogų, lėtai jį palenkė į priekį, o Jarle Vespestado veide sušmėžavo garsusis Edvardo Munko „Šauksmas“. Supratau, kad pamačiau kai ką labai ypatingo – muzikantų susikaupimą ir didžiules pastangas iš muzikos sukurti tylą. Miles Davis yra pasakęs, kad tikroji muzika yra tyla. Šįkart tikroji tyla buvo muzika.
Yra toks retas psichiatrinis sutrikimas, vadinamas fuga. Patekęs į melancholišką fugos būseną, žmogus pamiršta kas esąs, ir neplanuotai išvyksta, klajoja, išsigalvoja sau naują vardą, pavardę, tapatybę. Po koncerto išėjus į vėją, norėjosi eiti į tamsius laukus, norėjosi pamiršti savo vardą, tačiau pakeliui sutikau Jarle Vespestadą ir pasakiau:
Ačiū už koncertą, buvo labai (tylos pauzė) intymu.
Laura Švedaitė
–
Kviečiame į artimiausius koncertus: