Šaltinis: 7MD.LT
Autorė: Laimutė Ligeikaitė
Kai sklendžiant tarp miškų dar tvyro rūkas, bet jau matyti brėkštantis horizontas, mus apgaubia rytinė tyla, pranašaujanti ypatingus dienos įvykius. Taip prasideda dokumentinis filmas „Ieškant tylos“ („In Search of Silence“) apie unikalią vietą, kur gyvena muzika ir kur laikas teka kitaip.
Šiaurės Lietuvoje, šalia Kančioginos upės, prie Mielagėnų miestelio prigludęs Paliesiaus dvaras prieš daugiau nei dešimtmetį tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikinės kultūros erdvių. Ši daugiau nei šimtą kilometrų nuo sostinės nutolusi mistiška, darni gamtos ir muzikos buveinė traukia ne tik mūsų, bet ir pasaulinio ryškumo scenos žvaigždes iš įvairių šalių. Atsiliepimais apie nekasdienius muzikinius potyrius Paliesiuje dalijamasi spaudoje (jų dažnai rasite „7 meno dienose“), interneto portaluose, socialiniuose tinkluose. Tai ten pabuvusiųjų, koncertus išklausiusiųjų įspūdžiai. Bet šįkart į Paliesiaus fenomeną pažvelgta lyg iš kitos pusės, iš vidaus – dokumentinis filmas atskleidžia daugelio čia koncertavusių muzikų mintis, asmeninius potyrius, įžvalgas apie kultūrą, gamtą ir muziką.
Idėja filme įamžinti pirmąjį muzikinės veiklos dešimtmetį kilo dvaro atkūrėjui ir puoselėtojui, medicinos profesoriui dr. Juliui Ptašekui, ją įgyvendinti padėjo žinomas pianistas ir tapytojas, Paliesiaus renginių meno vadovas Viktoras Paukštelis, filmo režisierius Aleksas Matvejevas, scenarijaus autoriai Viktoras Paukštelis ir Aleksas Matvejevas, operatorius Haroldas Klevinskas. Beveik valandos trukmės filmo „Ieškant tylos“ premjera įvyko 2024 m. vasarą, pradedant pirmąjį „Kremerata Baltica“ festivalį Paliesiaus dvare, Vilniuje jis parodytas pernai gruodžio mėnesį. Filme skamba ne kartą Paliesiuje koncertavusių ar plokšteles įrašinėjusių tokių klasikinės bei džiazo scenos asmenybių, kaip Andrius Žlabys, Gidonas Kremeris, Hélène Papadopoulos, Ianas Bostridge’as, Jarkko Riihimäki, Jeanas-Marcas Luisada, Juanas Manuelis Cañizaresas, Saskia Giorgini, Simin Tander, Simone Kermes, Tordas Gustavsenas, Viktoras Paukštelis, Vladimiras Tarasovas, muzika bei pasisakymai. Ir tai tik maža dalis čia apsilankiusių pasaulio scenų žvaigždžių.
„Ši vieta turi ne tik magišką trauką, bet ir nuostabią aurą, kuri nuo pat pradžių mane paveikė, ir aš tą pajaučiau. Ta aura – kaip laiko transformacija, kai laikas tarsi sustoja, kai atsiranda tylos jausmas ir noras būti čia tol, kol yra galimybės. Todėl ir dokumentinį filmą pavadinome „Ieškant tylos“. Pabandėm vizualizuoti pasaulinio garso talentingų asmenybių santykį su tyla Paliesiaus dvaro erdvėse. Nesvarbu, iš kokios šalies, kokio žanro muzikantas kalba ir interpretuoja tylą, – tarp jų yra daug bendro“, – yra sakęs dvaro šeimininkas Julius Ptašekas, kalbintas Algio Jakšto.
Ir klausytojai, ir muzikantai į Paliesių atvyksta iš intensyvaus ir streso kupino gyvenimo didmiesčiuose, kelionėse, tobulybės siekimo maratonų, pagaliau, nesibaigiančių žemiškųjų problemų, konfliktų ir t.t. Beje, Paliesius teikia ir sveikatingumo paslaugas, tačiau ištrūkti iš triukšmo ir pasimėgauti natūralios gamtos supama ramybe gali kiekvienas čia užsukęs, kad ir trumpam. Sakyčiau, filmas byloja ir apie tai, kokia didžiulė šio laikmečio problema yra triukšmas, darantis didžiulį poveikį gyvenimo kokybei ir sveikatai. Triukšmas mus supa visur ir visoks: buitinis, aplinkos, miestų, pramoninis, informacinis, o pagal aktualijas – ir karinis, apimantis pasaulio įvykius. Pasirodo, egzistuoja net „maisto triukšmo“ fenomenas. Triukšmas žudo sielą, protą, muziką… Tiesa, šis garsinis reiškinys gali būti estetiškas, reikšmingas ir, pavyzdžiui, muzikoje naudotinas kaip įvairių garso objektų traktavimo idėja. Tačiau apie triukšmą kalbėdami kaip apie visiems žinomą pirminės reikšmės reiškinį, juo toliau, juo labiau suvokiame, kokia didžiulė vertybė yra tyla.
Paliesius už ją kovoja. Tyla Paliesiuje – tarsi ginklas, ginantis kūrėjų teisę į save ir savo meną, kad galėtų atverti tą, anot norvegų džiazo pianisto Tordo Gustavseno, sielos branduolį, o klausytojai turėtų teisę į visavertišką meno priėmimą bei pajautimą. „Tikiu, kad muzika turi galią atverti erdvę žmonių širdyse ir mintyse, kad ji turi terapinį poveikį. Didžiulė dovana koncerte įsitikinti, kad ta erdvė yra atverta“, – sako Gustavsenas.
„Nuostabus jausmas dainuoti vietoje, kur akustika jums padeda, o kartu būti nuostabioje gamtos apsuptyje. Akivaizdu, kad žmonėms labai reikia mene glūdinčios išminties, kuri perduodama per įvairias kultūras, istorinius laikmečius. Ši išmintis gali padėti dabarčiai. Šiuolaikiniai žmonės nori patogumo, gal todėl, kad pasaulis yra chaotiškas. Aplink mus vyksta nuostabūs dalykai, kaip ir daug blogybių. Tiek daug visko vyksta! Taip visada ir buvo – grožis ir šėtoniškumas egzistuoja arti vienas kito, vienas kitą pakeisdami. Tačiau žmonės nori stabilumo. Meno išmintis yra gidas. Labai svarbu, kad telktume dėmesį į fundamentalius dalykus, į senąją išmintį“, – teigia dainininkė Simin Tander.
Kartą Paliesiuje talentingasis džiazo pianistas Tordas Gustavsenas koncertavo ne vienas, o su afganų ir vokiečių kilmės vokaliste Simin Tander. Jie atliko krikščioniškų ir sufijų giesmių tradicijomis grįstas kompozicijas (puštūnų – Tander tėvo, kilusio iš Afganistano, gimtąja kalba). Filme skambant Tander giedamai sufijų giesmei, kamera sklendžia virš gaivaus upelio, virš pievomis skuodžiančių stirnų, didžiulio lauko su vienišu medžiu vidury. Meninis filmo vaizdas hipnotizuoja, įtraukia. Menininkų mintys ir muzikavimo fragmentai atskiriami senovinio švytuoklinio laikrodžio tiksėjimu. Kita vertus, ir pasisakymai, dalijimasis emocijomis bei vertybėmis su šalia esančiaisiais, ir muzikavimo kartu fragmentai kuria dialogą (ne monologą), bendravimo, pokalbio, buvimo kartu nuotaiką.
„Nuo senų laikų žmonės ieškojo, kaip pabėgti nuo chaoso – ne tik išorinio, bet ir vidinio. Ieškojo sielos apsivalymo, bet jį labai sunku rasti. Nors egzistuoja puikios salės, teatrai, akademijos, artistui, muzikui svarbu pasinerti į savo darbą vienumoje. Muzikai reikia tylos“, – sako dažnas svečias Paliesiuje Gidonas Kremeris.
Pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis Paliesiaus unikalumą apibūdina taip: „Kiekviena žemė turi savo energiją, per istoriją ji įsikrauna tam tikrų dalykų. Rytų Europos žemės sugėrusios daug nevilties, daug nestabilumo, daug mirčių… Ir išeina toks paradoksalus kontrastas, kad beviltiškoje, niūrioje vietoje gali egzistuoti šviesa – atsirandanti kultūrinė šviesa. Tai vieta, kur gali pasijusti vienas su savimi, o tai reiškia – jau esi ne vienas. Tai vieta, kur gali jaustis viduje tuščias, bet, kita vertus, tą tuštumą įsikrauti.“
Anaiptol ne geru oru filmuoti dvaro aplinkos vaizdai, ta minėta tuštuma, plikos medžių šakos, nukritę rudeniniai lapai arba į fontaną įkritę obuoliai nesudaro „reklaminio“ filmo įvaizdžio. Tai filmas, skirtas tarsi kiekvienam asmeniškai pajusti savo vidinę tylą, kuri, anot pianisto Andriaus Žlabio, yra unikali bet kur.