Autorė: Justina Paltanavičiūtė
Vasara, pripildyta muzika, yra kiekvieno melomano svajonė. Festivalių pasiūla Lietuvoje išties įspūdinga, tad rinktis tikrai yra iš ko. Kol kitiems norisi muzikinio šėlsmo, aš ieškau ramybės ir gaivos, ir džiaugiuosi ją rasdama kamerinės muzikos koncertuose, kur vėjyje svajingai svyruojančios smilgos vaizdinys tampa nebūtinai vizualia, bet labai svarbia konceptualia koncerto detale.
Vėjyje svyruojančias smilgas miniu neatsitiktinai – jos matyti pro už scenos esantį langą Paliesiaus dvaro Pasagos salėje. Tad lankantis Paliesiaus dvaro koncertuose, smilgos vaizdinys man visuomet yra savotiškai performatyvus elementas, kaip nors simboliškai besisiejantis su koncerto programa ar kokiais nors asmeniniais apmąstymais klausantis muzikos.
Šįkart į smilgas žiūrėjau viešėdama antrajame „Kremerata Baltica“ festivalyje, kuris vyko liepos 11-12 dienomis. Pirmąją festivalio dieną klausiausi dviejų koncertų – pirmasis turėjo pavadinimą „Gyvenimo fragmentai laiškuose“, antrasis pavadinimo neturėjo – užvadinta buvo tik antroji jo dalis: „Beieškant Johno Coltrane skambesio“.
Kaip žinia, kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“, įkurtas smuikininko ir jo vadovo Gidono Kremerio, yra tarsi mediumas, per kurį maestro su pasauliu dalinasi įvairiomis savo patirtimis, įgyvendina savo vizijas, kurios dažniausiai būna muzikinės. Tačiau šiemet vienas festivalio koncertų – „Gyvenimo fragmentai laiškuose“ – buvo kitoks: jame skambėjo ne tik muzika, bet ir maestro laiškų ištraukos – itin asmeniški jo gyvenimo fragmentai, kuriuos, be abejo, papildė muzikos garsai.
Šis koncertas buvo įdomus savo forma – labiau priminė muzikinį spektaklį nei įprastą klasikinės muzikos koncertą. Jame skambėję muzikiniai fragmentai nebuvo skelbiami iš anksto, tad muzikinė dalis klausytojams buvo staigmena. Muzikos ir laiškų fragmentų, skaitomų aktoriaus Giedriaus Arbačiausko, karuselė sukosi intensyviai ir greitai, atskleisdama svarbius G. Kremerio gyvenimo momentus. Laiškai tėvui, mylimajai, dukrai, draugams, kolegoms, galų gale sau, liudijo ir apie literatūrinį žymiojo smuikininko talentą, ar bent jau jautrią, poetišką sielą, kurios gyvenimas neįsivaizduojamas be muzikos. Kai kurie laiškų fragmentai tikrai jaudino, nes pasakojo apie nelengvus maestro gyvenimo pasirinkimus.
Kokia gi muzika skambėjo tarp laiškų fragmentų? Išties tai visiškai nesvarbu, nes net ir gerai pažįstamų kompozitorių, tokių kaip Franzo Schuberto, Johanno Sebastiano Bacho, Mieczysławo Weinbergo, Leonido Desyatnikovo, Shigeru Umebayashi, Ernsto Tocho ir kitų kompozitorių kūrybos fragmentai skambėjo labai savitai, nes buvo pritaikyti mažam kameriniam ansambliui – trims smuikams (Gidonas Kremeris, Madara Pētersone, Marija Strapcāne), altui (Jevgēnija Frolova), violončelei (Magdalena Ceple), kontrabosui (Iurii Gavryliuk) ir vibrafonui (Andrei Pushkarev). Muzika, atliekama orkestro „Kremerata Baltica“ narių, alsavo vienu ritmu, sinchroniškai perteikė ir kūrė subtilaus atspalvio nuotaikas.
Lengvumas ir nostalgija – tai pagrindinis šios muzikos ir tekstų fragmentų karuselės kodas, už kurio slepiasi visas G. Kremerio asmeninis ir kūrybinis gyvenimas. Klausydamasi koncerto, galvojau apie muzikinę dėžutę iš seno prancūziško filmo. Nors maniau, kad tai asmeniška, tik man kilusi asociacija, būtent muzikinė dėžutė ir pabaigė šį koncertą ar, tiksliau, muzikinį spektaklį. Ir nors norėjosi daugiau klausytis nuostabiai „Kremeratos Balticos“ narių atliekamos muzikos, buvo įdomu per muziką ir laiškų fragmentus pažvelgti į maestro G. Kremerį iš arčiau. Įspūdį paliko ir grakštūs kontrabosininko I. Gavryliuko pasažai.
Po pertraukos laukė antrasis koncertas. Tiesą sakant, maniau, kad klausytis dviejų koncertų iš eilės bus nemenkas iššūkis, tačiau vėjyje lengvabūdiškai svyruojančios smilgos motyvas mane lydėjo toliau: lengvumo jausmas neapleido, tik nostalgija jau išnyko.
„Kremerata Baltica“ pilna sudėtimi atliko žymiąją J. S. Bacho „Čakoną“ iš Partitos smuikui solo Nr. 2, d-moll – vieną sudėtingiausių smuiko repertuaro kūrinių, iš atlikėjo reikalaujančių techninių, emocinių ir struktūrinio mąstymo įgūdžių. Ne veltui šis kūrinys pramintas žmogiškosios dvasios išraiškos meniniu pavidalu paminklu. G. Kremerio gyvenime ir karjeroje „Čakona“ turi ypatingą reikšmę – melomanai įvertino jo ypatingai gilią, filosofišką, asmenišką šio kūrinio interpretaciją, kurioje pabrėžiamas trapumas. Visas šias savybes išlaikė ir maestro aranžuotė kameriniam orkestrui, kuri skambėjo Paliesiuje. „Kamerata Baltica“ pademonstravo savo meistriškumą grodami be dirigento, o ši, G. Kremerio versija „Čakonai“ suteikė dar daugiau gylio, atsiskleidusio per skirtingoms styginių grupėms išdalintą kontrapunktą ir kur kas sodriau nei solo versijoje skambančias temas. Visai simboliška, kad būtent „Čakona“ pradėjo antrąjį „Kremerata Baltica“ festivalio koncertą – šį kūrinį, kaip ir visą prieš tai išklausytą koncertą, galima pavadinti maestro sielos muzika.
Toliau tą vakarą sekė Arvo Pärto „Tabula Rasa“ dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams. Prie orkestro „Kremerata Baltica“ prisijungė G. Kremeris ir smuikininkė iš Belgijos Pauline van der Rest bei estų pianistas Reinut Tepp. Vieną žymiausių A. Pärto kūrinių „Tabula rasa“ drąsiai galima vadinti kultiniu klasikinės muzikos pasaulio kūriniu, paskatinusiu ne tik A. Pärto kolegas kompozitorius, bet ir atlikėjus bei klausytojus patį muzikos reiškinį suprasti ir išgirsti naujai. Būtent žodis „išgirsti“ čia, ko gero, yra svarbiausias, nes „Kremerata Baltica“ ir išskirtinių solistų Paliesiaus dvare atlikta interpretacija prikaustė, sukoncentravo visą dėmesį į garsą, jo sklaidą esamame laike ir erdvėje. Pats G. Kremeris šį kūrinį apibūdino kaip tylos deklaraciją, manifestą, tačiau man jis labiau asocijuojasi su duokle poetiniam muzikos pradui – bent jau taip šį kūrinį išgirdau tąkart Paliesiaus dvare ir mėgavausi išgrynintais tembrais, puikia salės akustika, orkestro darna, galų gale tiesiog muzika plačiąja prasme. Gili ir įtaigi „Tabula rasa“ interpretacija nuskambėjo tarsi natūralus, bet gelme dar intensyvesnis prieš skambėjusios J. S. Bacho „Čakonos“ tęsinys. Beje, „Tabula rasa“ – taip pat vienas kūrinių, G. Kremeriui turinčių ypatingą reikšmę: buvo sukurtas jo prašymu.
Po gilaus filosofinio pabuvimo muzikoje „Kremerata Baltica“ pakvietė pramogai – pasiklausyti Johno Coltrane‘o kūrinių aranžuočių kameriniam orkestrui. Į sceną groti solo su orkestru žengė garsusis saksofonininkas iš JAV Joe Lovano. Buvo įdomu klausytis improvizuojančių kai kurių „Kremerata Baltica“ solistų bei paties Gidono Kremerio, stebėti, kaip orkestro nariai atsipalaiduoja ir mėgaujasi lengvesnėmis nei prieš tai partijomis, ir kaip J. Lovano laisva dvasia užkrečia visą rimtosios muzikos kontekstą. Vis tik pernelyg surežisuotas džiazas paliko kur kas mažesnį įspūdį nei, pavyzdžiui, įstabiai atlikti J. S. Bacho ir A. Pärto kūriniai, kuriems suskambėti padėjo ir puiki Pasagos salės akustika.
Išties tas, dabar jau nutolęs, vasaros vakaras Paliesiuje buvo kupinas staigmenų ir savotiško lengvumo, kurį man vis dar primena vėjyje svyruojančios smilgos leitmotyvas, jau ne kartą minėtas ir kituose mano tekstuose apie Paliesiaus dvaro koncertus. Nors staigmenų gausoje norėjosi daugiau grynos muzikos, šią artimesnę pažintį su maestro Gidonu Kremeriu vertinu kaip reikšmingą istorinį įvykį, atskleidusį ypatingą žymiojo smuikininko ryšį su muzika. Matyt, tokia ir yra pagrindinė „Kremerata Baltica“ festivalio Paliesiaus dvare mintis, kuri jau turi tęstinumą, kuria tradiciją. Lauksiu festivalio kitais metais ir tikiuosi, kad jis taps gražiu šios iškilios asmenybės įprasminimu ir tolimesnėje ateityje.