Aprašymas

Neseniai Prancūzų institutas Lietuvoje minėjo savo veiklos 25-metį. Esu laimingas, kad Instituto gyvavimą galėjau ir galiu stebėti tiek iš šalies, tiek kartais būdamas aktyvesnis jo dalyvis. Tačiau su prancūzų kultūra draugauju, galima sakyti, nuo gimimo, nes esu lietuvis, gimęs Lietuvoje, Užpalių miestelyje, ir per gimtąją tėvų kalbą kartu su prancūzais mane sieja ta pati lotyniška abėcėlė: tik lietuvių rašytinėje kalboje – 32 raidės, o prancūzų 26. Meilė Prancūzijai prasidėjo nuo Charles’io Perrault pasakų, paskui – Alexandre’o Dumas romanų „Juodoji tulpė“, „Trys muškietininkai“ ir itin jausmingo Alphonse’o Daudet kūrinio „Laiškai iš mano malūno“… Būtent jausmingumas – įsivaizduoju, kad tai antra priežastis, dėl kurios myliu prancūzus ir Prancūziją.

O pirmasis profesinis susidūrimas su frankofonija įvyko, vos tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai Panevėžyje vyko tarptautinis vaikų teatrų festivalis, ir, būdamas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės trečiakursis, dariau reportažą bei interviu su vieno Pietų Prancūzijos vaikų teatro trupės vadove, vardu Arlette. Per daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos žiniasklaidoje publikavau daugiau nei du šimtus tekstų frankofonijos temomis, pusė iš jų – interviu su svarbiais prancūzų kultūros ir meno atstovais. Čia – statistika-buhalterija, ji, savaime suprantama, negali iliustruoti emocinio ryšio su pasaulio kultūros, mados ir gastronomijos sostine, net jei būčiau suskaičiavęs, kiek taurių šampano išragauta per įvairius frankofonijos renginius, atidaromas parodas, knygų, kino filmų, parfumerijos kūrinių pristatymus, susitikimus tête-à-tête, kurie išaugo į renginių ciklą „Tête-à-tête“, organizuojamą Prancūzų instituto.

Esu dėkingas sutiktiems žmonėms, ypač savo šeimai ir kolegoms iš redakcijų, kuriose dirbau, kad ši publikacijų paroda, kurios kiekvienas puslapis, kiekvienas vaizduojamas susitikimas – tai dar viena atskira istorija, nors maža dalele iliustruotų Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių jėgą. Ryšių, kurie iš tikrųjų užsimezgė dar diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių aušroje, prieš šimtmetį, 1922-aisiais. Ryšių, kurių visiškai nenutraukė ir neužtildė sovietinė okupacija, kai net ir autoritarinio Maskvos režimo laikais, šaltojo karo metais, galėjom pamatyti vieną kitą prancūzų filmą, išgirsti Mireille Mathieu ar Joe Dassiną, skaityti François Rabelais, Jeaną Jacques’ą Rousseau, Voltaire’ą, daugelį XIX amžiaus klasikų. O šiandien, laimei, iš esmės galime viską: nuo Marcelio Prousto, Albert‘o Camus iki Frédérico Beigbeder ir Annie Ernaux; nuo brolių Lumièreʼų iki François Ozono; nuo Charles’io Aznavouro iki Aya Nakamura…

Parodą „Mano Prancūzija: 25 meilės metai“ norėčiau dedikuoti savo gimtosios Užpalių gimnazijos prancūzų kalbos mokytojams – Renai Šliogerienei ir į Amžinybę prieš daugelį metų iškeliavusiam Kazimierui Kuliešiui.

Širdingai jūsų –
Valdas Puteikis, žurnalistas

Paroda veiks iki 2026 m. rugsėjo 20 d.