Šių metų rugsėjo 24 d. jaukioje Paliesiaus dvaro „Pasagos“ salėje įvyko renginys pavadinimu „Post-fluxiniai žaidimai Paliesiuje: Tarasovas plaukioja, Landsbergis laukia jo“. Pasižiūrėjau internete, ką reiškia „flux“. Lotyniškai – „tekėjimas“. Kaip žinia, 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūrė tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs įvairių galimybių sujungti menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą. Paliesiuje žadėjo „žaisti“ dvi ryškios, visiškai skirtingos asmenybės, todėl nugalėjo smalsumas.
Atvykus į saulės nutviekstą, gražų Paliesiaus dvaro parką, radome įspūdingai išleistą lapą su žaismingos nuotaikos atlikėjų fotografija, o kitoje pusėje – aprašą: „Po šiuo pavadinimu paslėptas unikalus projektas – muzikos ir lyrikos vakaras, kurio metu prof. Vytautas Landsbergis skaitys savo poeziją, o perkusistas Vladimiras Tarasovas ją užpildys užburiančiais perkusijos garsais. Prof. Vytautas Landsbergis: „Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą taip pat. Tai beveik geriausia poilsio fotma. Galimybė perkelti save į tobulesnį pasaulį, grožio pasaulį, ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina.“
Pusvalandį iki renginio pradžios įžengus į Pasagos salę, maloniai nuteikė jaukus vaizdas. Profesorius V. Landsbergis jau sėdėjo už apvalo stalo, apkrauto atsigėrimui skirtais indais, mikrofonu. Poetas susikaupęs sklaidė prirašytus lapus, kažką pasižymėdamas. Kitoje scenos pusėje buvo įspūdingai daug perkusijos instrumentų, laukiančių savo meistro. Matydama buvusį kolegą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuris kurį laiką puikiai dirbo fortepijono katedroje, džiugindamas savo studentus išmintingais patarimais, o Sąjūdžio pradžios laikais kuklioje Akademijos kavinukėje diskutuodavo su pakviestais bendraminčiais, nesusilaikiau. Priėjau pasisveikinti, nors supratau, kad trukdysiu. Profesorius labai šiltai sureagavo į mano įsiveržimą į jo erdvę ir tuoj tyliai, su šypsena padeklamavo du švelnius eilėraščius apie Barborą ir dar paklausė, koks mano ryšys su ja. Buvau sujaudinta.
Ne be reikalo reklamoje pirmu numeriu buvo pažymėtas Vladimiras Tarasovas. Viskas apgalvota iki smulkmenų. „Žaidimai“ (o iš tikro – labai rimtas ir kūrybingas koncertas) prasidėjo nuo subtilių perkusijos skambesių, kurie iš karto įvedė klausytojus į stebuklinių darinių reiškinį. Šis garsų Magas nutylančiais, paprastesniais nei per visą vakarą skambesiais užbaigė ir visą spektaklį, trukusį kiek virš vienos valandos. Puikiai parengta veiksmų forma, pagal palaipsniui beaugančią dramatinę įtampą virstanti į kulminaciją arčiau renginio pabaigos ir malonus atsitraukimas pabaigoje. Be to, profesionaliai apskaičiuota ir trukmė, nes labai dėmesingas klausymasis atbunka, jeigu net ir įdomus koncertavimas užsitęsia.
Tai – formalūs apmąstymai, o emocionaliai „žaidimai“ įtraukė į savo verpetą nuo pat pirmųjų perkusijos garsų. Pradėjęs deklamuoti savo poeziją prof. V. Landsbergis nustebino aukšto lygio įtaigiomis artistinėmis savybėmis. Poetas ne tik labai emocionaliai tarė kiekvieną neilgo eilėraščio pasvertai reikšmingą žodį, bet ir rankų judesiais, balso dinamika, kartais net lyg surikdamas ar uždainuodamas, perteikė turinį, nuotaikas. Dauguma posmų buvo apie gamtos grožį, jausmų spektrą, buvo net minčių apie mirtį, poilsį po žeme, jaučiant žolių šlamesį, paukščių čiulbėjimą ir pan. Nuostabu, kad nebuvo nusaldintų ar piktų eilių. Abiem artistams puikiai sekėsi ansambliškai derinti savo veiksmus. Kaip visada, Vladimiras Tarasovas genialiai, nepaprastai kūrybingai improvizavo įvairiais perkusijos instrumentais, derindamas savo užburiančią muziką prie poezijos. Užsimerkęs, nepaprastai įsijautęs, šis kūrybos Magas kūrė nuostabiausius vaizdinius, keisdamas tembrus, spalvas, įtampą iki dramatinių skambesių, o prie gamtos apibūdinimo poezijos sugebėdavo net perteikti paukščių čiulbėjimo įvaizdį. V. Landsbergio reikšmingos, įdomios eilės, padabintos tikro artisto energija ir jėga, emocionalumu, taip pat prikaustė publikos dėmesį. Neįtikėtina, kad profesorius deklamavo mintinai, tik retkarčiais pasižiūrėdamas į savo užrašus, matomai, dėl posmų eilės tvarkos.
Per visą renginį tvyrojo hipnotizuojanti įtampa, didžiulis susikaupimas ir emocionalus atsakas į dviejų artistų kuriamus vaizdinius. Bisui prof. V. Landsbergis dar padeklamavo vieną trumpą, beveik tik ką gimusį eilėraštį ir pasiūlė kolegai pratęsti, bet V. Tarasovas, matomai, jau buvo klausytojams perteikęs viską, ką norėjo, todėl atsisakė.
Po šio netikėtai taip pakylėto garsų meno demonstravimo nutįso eilė norinčių gauti autografus. Pasirodė, kad galima buvo įsigyti visai neseniai „Dominicus Lituanus“ 2000 egz. tiražu išleistą Vytauto V. Lansbergio knygelę „Pokalbiai su Tėvu“ (sudarytoja ir redaktorė Daina Opolskaitė, nuotraukų autorė Elena Landsbergytė-Bukauskienė, dizaineris Jonas Landsbergis). Emociškai gerokai išsieikvojęs (kaip galėjo nebūti) profesorius mielai išraitydavo savo įmantrų parašą, o V. Tarasovas piešė „perkusinį“ vaizdelį.
Prof. Aldona Eleonora Radvilaitė