Augote muzikų šeimoje supamas meno. Koks buvote vaikas?
Man pasisekė, mano vaikystė buvo laiminga. Turėjau labai daug energijos, reikėjo ją kažkur išlieti, todėl buvau padykęs, nesutramdomas, prisigalvodavau visokių dalykų. Prisimenu, daug skaičiau – Tomo Sojerio nuotykius, Hekelberį Finą, visą literatūrą apie laukinius vakarus, indėnus. Gyvenau ne tik kasdienėje, bet ir literatūrinėje realybėje. Tad vieną dieną nusprendžiau, kad jau užtenka man gyventi Lietuvoje – metas keltis į Ameriką. Pabėgau iš pamokų, su draugu užsukome pas mane į namus, tėvams parašiau atsisveikinimo laišką, paėmėme dviratį, batoną ir, atsimenu kaip šiandien – puodą virtų bulvių. Na, ir žinoma, kadangi į laukinius vakarus ne taip paprasta nuvykti, įsidėjome ir pasaulio atlasą, kuriame Lietuva yra taškelio dydžio. Atrodė, kad vakarai yra Nemenčinės pusėje, tad ten ir patraukėme. Pravažiavome gal 15 km, apėmė nuovargis. Reikėjo pasistiprinti – suvalgėme visas bulves ir batoną, maisto atsargos ištirpo. Pradėjo vakarėti, prabudo sąžinė, o ir apie nakvynę reikėjo galvoti… Netrukus, pravažiavus Nemenčinę, mano dviračio padanga išsileido. Supratau, kad nieko nebus, įkalbinau draugą apsisukti, grįžau namo visas išvargęs ir „sulaužytas“.
Papasakokite apie savo pažintį su kūryba. Kas įstrigo atmintin?
Panašiu metu, kai pradėjau skambinti fortepijonu, mama nuvedė mane į privačias pamokas pas berods iš aristokratų – Rusijos bajorų kilusią tapybos mokytoją, kuri, jei neklystu, buvo ištekėjusi už aristokrato iš Vokietijos. Mūsų pažinties metu, vyras turbūt jau buvo miręs. Jos vardas buvo Kira Viktorovna Von Dietrich. Ji gyveno labai neturtingai, buvo nukentėjusi nuo sovietų valdžios, galbūt bėgo nuo kažko ir dėl to gyveno Lietuvoje – mažame butelyje, Antakalnyje. Gyveno su savo vyresniuoju sūnumi. Svečiuodamasis pas ją, patekdavau į kitą pasaulį. Stiprus dažų kvapas, daug įvairių senovinių daiktų, pusbrangių ir brangių akmenų kolekcija, visokiausios senos knygos, kaukolės, skirtos piešimo pamokoms. Prisimenu, kad man ši pažintis paliko didžiulį įspūdį.
Prisimenu, vieną kartą atėjau ir ji kepė bulves vandenyje, be riebalų. Tada supratau, kad gyvena labai nepasiturinčiai. Visas butas skaniai kvepėjo tomis bulvėmis. Ji pakvietė mane pavalgyti kartu. O aš buvau mėgstantis pavalgyti. Žinoma, neatsisakiau. Suvalgiau vieną porciją. Jie – mandagūs žmonės pasiūlė dar. Aš vėl neatsisakiau. Ir šitaip suvalgiau kone visas jų bulves. Iki šiol dėl to jaučiu kaltę.
Ar ritualai lydi Jūsų kūrybą?
Prieš koncertus man patinka prasibėgti – apvalyti mintis. Kita vertus, manau, geriausia neprisirišti prie ritualų ar šiaip aplinkybių. Rusų pianistas Sviatoslavas Richteris sakydavo, kad labiausiai nekenčia, kai koncertai yra planuojami metams į priekį (kas dabar yra įprasta), nes neaišku, kas bus po metų – kaip jis jausis, kokioje formoje bus ir pan. Geriausia, kai koncertas suplanuojamas likus savaitei. Pritariu šiai minčiai – man patinka, kai lieka erdvės spontaniškumui.
Ar nėra sunku atsisveikinti su savo tapybos kūriniais?
Dažniausiai džiaugiuosi, kai mano darbai atranda naujus namus ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Tikiu, kad meno kūrinys nėra susijęs su menininku. Kitaip sakant, pasibaigus kūrybiniam procesui, kūrinys kūrėjui nebepriklauso. Dėl to man yra keista, kaip ypač šiandien kūryba yra tampriai siejama su menininko poelgiais ir šiam kaip nors prasižengus, yra pasmerkiama viskas, ką jis kūrė. Žinoma, kad kūrėjo istorija yra svarbu, bet meno grožis, mano nuomone, ir atsiskleidžia tada, kai kalbama apie viską – apie mūsų tiek „šviesų“ tiek „tamsų“ atspindį, kuris toli gražu nėra visada tobulas ir neatspindi religijos ar kitų institucijų normų.
Ar esate kada galvojęs apie kitą profesiją?
Iš pradžių, kai buvau tik pianistas, man kažko trūko. Atsiradus tapybai, jaučiu kūrybinę pilnatvę. Kūrybinis kelias man yra panašus į camino (liet. kelias), kuriuo dažniausiai eina piligrimai ir eidami daug kilometrų, patiria ir euforiją, ir nusivylimą, ir nuovargį, ir begales kitų suvokimų.
Kokios kitos meno rūšys Jus labiausiai įkvepia?
Kūrybos procesą ikvepia labai platus meno rūšių spektras. Literatūra, kinas ir fotografija, taip pat akademinė, šiuolaikinė elektronė muzika, džiazas, pop muzika, kartais repas ar hip hopas. Iš kūrėjų, kurių šiuo metu klausau, paminėčiau Murcofą, Williamą Basinskį, Arvo Partą, Ericą Truffazą. Iš atlikėjų, Vladimirą Horowitzą, Gerardą Lesne.
Jeigu būtų laiko mašina, į kokius laikus norėtumėte nusikelti?
Būtų įdomu atsidurti Diego Velazquezo ir Rembrandto dirbtuvėse. Pamatyti, kaip jie tapė, gyveno.
Kviečiame susipažinti su Viktoro Paukštelio tapybos darbais: https://www.instagram.com/victor_paukstelis/