Klavesinininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė 2009 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klavesino ir muzikos pedagogikos magistro studijų programas, o kūrybinį kelią tęsė Italijoje. Čia du kartus laimėjo Italijos vyriausybės stipendiją studijoms Romos Santa Cecilia ir Akvilos Alfredo Casella konservatorijose, aukščiausiais įvertinimais baigė klavesino ir istorinių klavišinių instrumentų specialybės magistro studijų programą. Dabar atlikėja aktyviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, festivaliuose, bendradarbiauja su įvairiais senosios muzikos ansambliais, yra kviečiama dirbti konkursų vertinimo komisijose, užsiima organizacine veikla.
Nijolė Dorotėja Beniušytė taip pat kurį laiką studijavo Prahos HAMU akademijoje, prof. Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos klavesino klasėje – o dabar, birželio 1 d., jos sugrįžta bendram koncertui, muzikiniams mokytojos ir mokinės pokalbiams. Bus atliekamos XVIII a. sonatos klavesinui iš Čekijos ir Italijos, dviejų muzikantėms svarbių šalių. Belaukiant koncerto, pašnekinome Nijolę.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su klavesinu?
Pirmoji, tiesioginė pažintis įvyko ganėtinai vėlai, dvidešimties metų. Baigusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos fortepijono klasę, iš įgyto pagreičio ruošiausi tęsti fortepijono studijas LMTA. Tačiau vienos konsultacijos pas šviesaus atminimo profesorių Jurgį Bialobžeskį metu jis pasakė: „Man atrodo, klavesinas yra tavo tikrasis instrumentas“. Tada ir užsidegė smalsumo „lemputė“, kuri mane ir pastūmėjo persėsti nuo gigantiškojo fortepijono prie grakščiojo klavesino. Taip ir įstojau į docento Gedimino Kviklio klavesino klasę. Pirmame LMTA akademijos kurse po ilgų fortepijono studijų metų teko pradėti viską nuo nulio. Buvo nemažai frustracijos (šypsosi).
2000 metų pirmajame dešimtmetyje klavesinas Lietuvoje dar buvo visiška egzotika. Labai džiaugiuosi, kad šiandien situacija yra gerokai pasikeitusi – Lietuvoje vyksta ne vienas senosios muzikos festivalis, kuriuose pasirodo pasaulinės senosios muzikos žvaigždės, o klavesino skambesys yra tapęs neatsiejamu ir ikoniškiausiu baroko balsu.
O kas labiausiai įsiminė iš prof. Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos, su kuria kartu pasirodysite Paliesiaus dvare, klavesino pamokų?
Su Profesore susipažinome man bestudijuojant antrame bakalauro kurse, kai ji atvyko vesti meistriškumo kursų muzikos akademijos studentams. Pirmasis susitikimas buvo labai ryškus, tiek muzikiniu įspūdžiu, tiek vidine energija – Profesorė spinduliuoja išskirtine šviesa ir energija. O aš buvau ištroškusi žinių. Sakyčiau, kad mes iškart „pagavome“ viena kitą, matyt, esame „iš to pačio šulinio“.
Po metų tuometinis mano dėstytojas G. Kviklys pagal Erasmus programą išleido mane studijuoti į Prahą, pas prof. G. Lukšaitę. Tai buvo bene gražiausias ir produktyviausias klavesino studijų laikotarpis. Vėliau dar kelis metus nuolat važinėjau tobulintis į Prahą, o Profesorė niekuomet negailėjo nei savo laiko, nei žinių, nei jėgų. Bene produktyviausios paskaitos būdavo, kai mes ilgai kalbėdavomės, ne tik apie muziką ir interpretaciją, bet ir apie vidinius savo pasaulius. Vykdavo savotiška terapija, kurios metu atsidarinėjo visi įmanomi kanalai.
Tuo metu pas Profesorę studijavo dar šešios septynios studentės. Klasės atmosfera buvo fantastiška. Kartą per dvi savaites vykdavo klasės seminaras, kai viena iš studenčių atlikdavo naujai paruoštus kūrinius, o kitos klausydavo ir komentuodavo. Visuomet vyravo atviras ir konstruktyvus dialogas. Gražūs buvo laikai (šypsosi).
Jūsų būsimo koncerto pavadinimas simboliškas: IN ITINERE (liet. „pakeliui“). Kur su savo muzika keliaujate?
Pavadinimas simboliškas, kaip ir koncerto programa ir ypač proga simboliška.
Šis koncertas, ansamblyje su Profesore, mums bus pirmasis, nors mūsų profesinė-dvasinė „Mokytojo ir mokinio muzikinių dialogų“ bendrystė tęsiasi nuo 2004 metų. Vėliau mano keliai pasuko Italijos link, bet ta bendrystė niekuomet nedingo.
2024 metų gruodžio mėnesį Profesorė minės labai gražų 80-ies metų jubiliejų. Labai norėjosi gražiai paminėti šią sukaktį, o taip pat kartu susitikti scenoje. Tai bus pirmasis Profesorės jubiliejui skirtas renginys, rudenį švęsime Vilniuje.
Programa taip pat yra simboliška: Profesorė solo atliks čekų Josef Antonin Štepan, o aš italų Domenico Scarlatti ir Pietro Domenico Paradisi, vėlyvojo baroko kompozitorių, sonatas. Kartu keturiomis rankomis atliksime dvi Leopold Koželuh ir Friedrich Ludwig Benda, čekų kompozitorių, sonatas.
Profesorė daugelį metų gyvena Čekijoje, aš – Italijoje. Tai dvi šalys, kurios mus priglobė ir leido skleistis profesinėje srityje. O visa tai vyks Lietuvoje – šalyje, kur mūsų gimtosios šaknys. Tai bus mūsų gyvenimo ir muzikos kelionė į namus.
Ar turite kokį nors ritualą prieš ar po koncerto?
Ypatingo ritualo nėra. Pastaraisiais metais skiriu nemažai laiko pilateso mankštoms, tad koncerto dieną atlieku keletą pilateso pratimų, kad aktyvuočiau kraujotaką ir deguonies patekimą į smegenis. Labai padeda išlaikyti koncentraciją ir ištvermę.
Kas Jus labiausiai įkvepia?
Čekų ir italų XVIII a. Sonatos klavesinui. Ir pats procesas, idėja, muzikavimas drauge. Esu kompanijos žmogus, su malonumu renkuosi ansamblinį muzikavimą. Impulso ieškau mane supančioje aplinkoje, ar tai būtų žmonės, ar gamta, miestai, architektūra. Taip pat esu jautri grožiui, dažnai mano dėmesį patraukia atsitiktinės architektūrinės detalės, kurios atsiskleidžia vakarais. Matyt, tai atliekamos barokinės muzikos pasąmoninė įtaka. Barokas yra paremtas detalėmis, asimetrija ir ryškiais dinaminiais efektais.
Atlikdama italų baroko laikotarpio muziką jaučiuosi namuose, tai mano repertuaras. O čekai – visiška naujiena. Bet esu žmogus, atviras naujiems iššūkiams (šypsosi).