Dalinamės puikiu straipsniu, publikuotu žurnale „Nemunas“, apie mūsų mylimą Paliesiaus dvaro meno vadovą, tapytoją ir pianistą Viktorą Paukštelį.
Šaltinis: NEMUNAS
Autorė: Raminta Jurėnaitė
Viktoro Paukštelio (gim. 1983) paveikslų trauka kyla iš visų mūsų gilių išgyvenimų nostalgijos. Banaliai kasdienybei jis priešpriešina sielvarto, vienatvės, liūdesio, meilės, polėkio, ekstazės būsenas. Temas, herojus bei herojes skolinasi iš meno istorijos, užmegzdamas simbolinį ir kupiną fantazijos dialogą su garsiais ir mažiau žinomais skirtingų epochų kūriniais.
Paukštelis žavisi tapytojais, sugebėjusiais įveikti viešpataujančius savojo meto kanonus ir atvėrusiais kelius naujoms meno srovėms: Caravaggio (1571–1610), Annibale Carracci’u (1560–1609), Diego Velázquezu (1599–1660), Rembrandtu van Rijnu (1606–1669) Jeanu-Baptiste’u Siméonu Chardinu (1699–1779), Théodore’u Géricault (1791–1824), Casparu Davidu Friedrichu (1774–1840), Édouard’u Manet (1832–1883) ir Gerhardu Richteriu (gim. 1932). Jį taip pat domina beatodairiškai tradicijomis sekę Antikos, gotikos ir neoklasicizmo skulptoriai. Menininkas netgi imasi meninės dvigubos apropriacijos strategijos. Jis tapo helenizmo periodu sukurtą Veneros statulą, kopijuodamas senovės graikų meistro darbą. Paukštelis renkasi kūrinius tokių menininkų, kaip Jeanas-Pierre’as-Antoine’as Tassaert (1727–1788) ir Gotthardas Sonnenfeldas (1874–?), kurie inspiracijų neoklasicizmui ieškojo antikinėse graikų ir romėnų skulptūrose. Taip pat jis tapo grupę paveikslų pagal É. Manet darbus matadorų tema, kuriems pastarasis sėmėsi įkvėpimo iš Francisco Goya.
Šalia senosios tapybos ir skulptūros Paukštelis motyvų savo darbams ieško asmeniniame šeimos nuotraukų albume, knygų, periodinės spaudos nespalvotose fotografijose. Tapymą iš nuotraukų, apsiribojant pilkos spalvos monochromija, šiuolaikiniame mene išpopuliarino tapytojai G. Richteris ir Lucas Tuymansas, įgiję gausybę sekėjų. Paukštelio tapyboje šį pasirinkimą lėmė visos jo kūrybos, analizuojančios ne natūrą, o antrinę realybę, koncepcija.
Paveikslų atsiradimas, kaip ir percepcija, šiandien nebeįmanomi be jau egzistuojančių kūrinių konteksto. Paukštelis kūryboje apeliuoja į žiūrovo erudiciją. Patyręs déjà vu jausmą, pastarasis skatinamas atpažinti menininko interpretuotus kūrinius. Tai ne visada lengvas procesas. Tik kai kada tapytojas padeda pateikdamas nuorodą į šaltinį paveikslo pavadinime. Spėliodamas žiūrovas mėgaujasi vizualiniais rebusais, atidžiai gilinasi į detales bei niuansus; kartu su menininku žvelgdamas į dailės ir muzikos palikimą tiek kaip į nostalgijos, tiek kaip ir į dvejonių objektą. Cituojami motyvai artimi dailininką įkvėpusio šaltinio originalui. Jie atpažįstami, bet ne identiški. Tapyboje Paukšteliui, žinomam pianistui, atliekančiam klasikinę muziką, pasitarnauja koncertuose sukaupta improvizavimo patirtis. Jis naudojasi plačiu priemonių diapazonu, balansuodamas tarp rekonstrukcijos ir dekonstrukcijos, pakartojimo ir pakeitimo.
Šiuolaikinei tapybai menininkas savitai sugrąžina tradicinį žanrų – istorinio, religinio, mitologinio paveikslo, portreto, peizažo ir natiurmorto – išraiškos priemonių arsenalą, suteikdamas jiems naują definiciją.
Paukšteliui ypač patraukli portreto klasikinių tipų įvairovė, apimanti psichologinius, vaidybinius, paradinius portretus, atvaizdus ant žirgo, kaip ir aktus iki pusės. Kurdamas portretus, jis taip pat pasitelkia valdžios insignijas, profesijos ar kankinystės atributus. Graikų ir romėnų dievai su deivėmis, krikščionių šventosios, kariai, sargybiniai, medžiotojai, pažai ir muzikantai rikiuojasi skirtingus personažus jungiančioje vaizduotės portretinėje galerijoje. Figūros vaizduojamos tuščioje, laiko ir vietos nekonkretizuojančioje erdvėje. Lyginant su originalu, dydžiai kinta. Jis gali sutelkti dėmesį į visą kūną ar tik portretuojamojo galvą. Daugiafigūrėse senųjų meistrų drobėse išskiria vieną iš antraeilių ar trečiaeilių dalyvių – dažniau stebėtoją nei veikėją – ir suteikia šiam pagrindinį vaidmenį. Monumentaliose drobėse figūros ir veidai dažniausiai įkomponuojami frontaliai. Daugybe nutylėjimų tapytojas kursto žiūrovo vaizduotę, norą plačiau sužinoti apie portretuojamųjų likimą. Pagal romantizmo pradininko T. Géricault paveikslą „Alfred Dedreux vaikystėje“ (apie 1819–1820) kalnų panoramos fone nutapyto herojaus veido bruožai ištrinami ir pavirsta į baltą dėmę-kaukę „Romantinė era (pagal Géricault)“ (2020–2022). Karys paradine uniforma („Be pavadinimo“, 2022) ir pažas su špaga („Berniukas ir apelsinas (pagal É. Manet)“, 2022) – beveidžiai, berniuko su trimitu veidas užsiliepsnoja („Etiudas berniukui su trimitu (pagal Evą Gonzalès)“, 2022), ant balto žirgo jojančio raitelio galvą pakeičia apelsinas („Gambitas“, 2021).
Menininko kūryboje riba tarp portreto ir istorinių, religinių bei mitologinių paveikslų išnyksta. Žanrų susiliejimas ypač savitai atsiskleidžia cikluose „Istorinio žanro paveikslas, vaizduojantis nežinomą herojų“ I, II, III, IV (2021), „Mergina su vaisiais (pagal Caravaggio)“ (2021) ir „Šv. Kotryna, arba religinis potyris II“ (2021).
Inspiracijų temai ir kompozicijai radęs XVI–XIX a. reprezentaciniuose aristokratų ant žirgų portretuose Paukštelis savuosius raitelius deherojizuoja, suteikdamas jiems anonimiškumo. Metamorfozė ne mažiau stipri kūrinyje pagal Caravaggio drobę „Judita, kertanti Holofernui galvą“ (1598–1599 ar 1602). Teatrališkai dramatiškoje scenoje susitelkęs tik į herojės veidą savajame paveiksle „Mergina su vaisiais (pagal Caravaggio)“ (2021) tapytojas visiškai pakeičia poetinį įvaizdį.
Žiūrovas giliai įsitraukia į paslaptingų istorijų narpliojimą stebėdamas daugiafigūres scenas. Paveiksle „Be pavadinimo“ (2024) iš dokumentinės fotografijos „pasiskolinta“ į sniego senį šaudančių uniformuotų kareivių grupelė palieka absurdiškos siurrealistinės choreografijos įspūdį. Kūrinys monumentalaus dydžio, bet primena piešinį.
Menininkas daugiausiai semiasi idėjų iš meno istorijos, vis dėlto jo kūryboje galima atsekti autobiografinių užuominų. Triptiką „Lapkričio 22“ I, II, III (2021) jis skiria savo motinos atminimui. Brolį jis pakviečia modeliu grupei inscenizuotų paveikslų. Garsios muzikų dinastijos atstovas nuo vaikystės augo klasikinės muzikos pasaulyje. Jo senelis buvo žymus smuikininkas Viktoras Radovičius (1919–1982), pasaulinės garsenybės Davido Oistracho mokinys, senelė Mariam Azizbekova (1919–2012) – pianistė, mokiusis pas kitą klasikinės muzikos legendą Samuilį Feinbergą, motina Tatjana Radovič (1956–2021) – pianistė ir žinoma pedagogė. Tokioje aplinkoje Paukštelis savaime pasirinko muzikos studijas. 1989–2000 m. jis mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 2000–2001 m. – B. Dvariono muzikos mokykloje, 2001–2007 m. studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, 2007 m. – Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje ir 2009–2013 m. – Normalinėje muzikos mokykloje Paryžiuje. Būtent Prancūzijos sostinėje diena iš dienos lankantis muziejuose vėl sustiprėja dar paauglystėje prabudęs Paukštelio susidomėjimas daile. Sugrįžęs 2014–2020 m. baigia bakalauro ir magistro tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo tada dvigubo talento menininkas pasišvenčia abiem menams. Todėl jo tapyboje tiek daug muzikos temos.
Nuo šešerių mokęsis groti pianinu Paukštelis pirmiausia grupei kūrinių pasirenka Manet paveikslą, vaizduojantį mažą berniuką – pulko muzikantą, grojantį fleita. Manet realistinio žanrinio portreto tipą Paukštelis ir atkuria, ir varijuoja. Prie šio motyvo jis grįžta ne kartą, tik dar drąsiau balansuodamas tarp atkartojimo ir keitimo. Kinta ir pati tapymo maniera – realizmas derinamas su dinamiškai ekspresyviu potėpiu.
Kitų meistrų kūryboje Paukštelį taip pat domina muzikos atlikėjų motyvas: „Jaunas vyras su liutnia (pagal Annibale Carracci)“ (2022) ir „Berniukas su trimitu (pagal Evą Gonzalès)“ (2022). Muzikantų portretų anonimiškumą bei žanrinį kamerinį charakterį keičia monumentalūs įžymių kompozitorių atvaizdai. 2021–2022 m. Paukštelis nutapo įspūdingus muzikos istoriją pakeitusių kompozitorių Richardo Wagnerio (1813–1883), Albano Bergo (1865–1935), Arnoldo Schönbergo (1874–1951) ir Paulo Hindemitho (1895–1963) portretus. M. K. Čiurlioniui dedikuojami su jo kūrinių temomis ir biografija susiję Pamyro kalnų bei jūros vaizdai „Viršukalnė „Č“ (5794 M)“ ir „Jūra“ (abu 2022). Tačiau monumentaliose drobėse perteikiami fragmentiškai, padedant suvokti jų neaprėpiamą didybę.
Grupę paveikslų Paukštelis skyrė muzikos globėjai šv. Cecilijai. Įkvėpimo šaltinis – XV a. medinės skulptūros su visais šiai šventajai būdingais atributais: lelijų ir rožių vainikais ar karūna, balandžiu ir vargonais.
Menininko vaikystė prabėgo miesto pakrašty, kur gamta buvo laisvės teritorija – atsvara mokymosi groti pianinu disciplinai. Šiandien gamta Paukštelį supa dažnose išvykose į Paliesiaus dvarą, ten jis – koncertinės programos meninis vadovas. Todėl kraštovaizdžiai ir gyvūnai jo tapyboje atsispindi visuose kūrybos perioduose.
Paukštelio peizažuose ryškiausiai atsiskleidžia Richterio tapybos įtaka. Kitaip nei dialoguose su senaisiais meistrais, jis čia netaiko apropriacijos metodo, bet tapydamas iš nespalvotų nuotraukų renkasi panašius peizažų motyvus ir raiškos būdus.
Paukštelio peizažuose laukų kraštovaizdžiai kaitaliojasi su snieguotų kalnų masyvais ir banguojančia jūra. Pirmieji balansuoja tarp tikrovės ir fikcijos, antriesiems suteikiamas simbolinis charakteris. Abi peizažų grupės tapomos ne tiesiogiai stebint, bet fotografiniu pagrindu. Apsiribojus pilka ir balta spalvomis jungiama tamsa ir šviesa, toliai ir artumas, žemė ir dangus. Atsisakius subjektyvumo klausiama, ar šiandien romantinio peizažo žanras vis dar gali egzistuoti. Abejonę Paukštelis deklaruoja nubraukdamas idiliškus pamiškių vaizdus raudona linija „Uždraustuose kraštovaizdžiuose“ ir pabrėždamas simbolistinių peizažų kompozicijų dirbtinumą. Blausiai pilka spalva nutapyti vaizdai praranda gyvybingumą, virsta nesvetingais, tolsta ir nyksta. Galiausiai belieka tik grėsmingas atominio grybo debesis paveiksle „Paskutinis peizažas“ (2024). Atominio grybo forma ir paviršius primena žmogaus – inferno kaltininko – smegenis.
Ne mažiau dėmesio tapytojas skiria ir gyvūnams. Stirnų bandos pavasarį nuošalioje pamiškėje ir laukuose, žiemą iš tankmės išnyrantis briedis, pievele prabėganti lapė pradžioje atrodo kaip saugios idilės vaizdai. Tačiau šis įspūdis klaidina. Žvėrys stebimi per medžiotojo taikiklį.
Tiesiogiai mirtingumo simbolika plėtojama tapant paukščius – vienas svarbiausių Paukštelio tapybos motyvų. Vaizduodamas varną, vanagą, zylę, sniegeną ar žvirblį, menininkas į juos pažvelgia ornitologo akimis. Atidžiai tyrinėjama ir detaliai užfiksuojama fizinė griaučių, raumenų sandara, kruopščiai ištapytos akys, snapas, nagai, plunksnos ir plunksnelės. Prie stovų pritvirtintos paukščių iškamšos – gamtos muziejaus eksponatai, bet dydžiu jie prilygsta reprezentaciniam portretui. Taip menininkas tarsi grąžina mirusiems paukščiams jų orumą.
Išskirtinis vaidmuo paukščių motyvui menininko kūryboje tenka taip pat todėl, kad pasitelkdamas žodžių žaismą jis ironizuoja autoportreto tema. Didelis paveikslas „Autoportretas“ (2022) – varno atvaizdas, kuriam suteiktas išdidaus ir net kiek arogantiško personažo charakteris.
Paukštelio paveikslai nesudaro linijinių pasakojimų, vis dėlto jis visuomet grįžta prie kelių susipinančių temų – mirties, meilės, gamtos ir muzikos. Jos lėmė ir autoriaus pasirenkamų cituoti kūrinių ikonografiją. Mirties alegorija įkūnijama matadorų paveiksluose, kaip ir begalvių kariūnų atvaizduose, paukščių iškamšose, ant kranto išplautuose banginio kūnuose, kaip ir pelenais padengtame gamtos peizaže. Kario bučinio siužete Tanatas su Erosu – neatidalomi. Kario su šalmu ir durklu bei pagrobtos nuogos moters kūnai susipina. Venera romėnų mitologijoje garbinama ne tik kaip meilės, grožio, bet ir kaip pergalės deivė. Toks vaizdinių dvilypumas padidina užslėptą įtampą.
Muzikos bei muzikavimo temą, kaip ir dialogą su meno istorija, šiame kontekste galima suvokti nelyg priešpriešą laikinumo ir nykimo simbolikai. Kūrybos alegorija įžvelgiama taip pat sunkiausiai interpretuojamuose Paukštelio paveiksluose „Teorema“ ir „Raudono kvadrato kontempliacija“ (abu 2024). Abiejuose vyro baltais marškiniais atvaizduose portretuojamojo stovėsena ir gestai – grakštūs, bet introvertiški, išduodantys psichosomatinius sutrikimus. Išpuoselėtai apsirengęs vyriškis rankose atsargiai laiko sudžiūvusio augalo šakelę. Kruopščiai ištapęs kūno apimtis menininkas nebevaizdavo veido ir vyro galvą tiesiog pakeitė Kazimiro Malevičiaus juodo ir raudono kvadratų motyvais.
Pasinerdamas į meno istoriją Paukštelis kūryboje ištirpdo dabarties ir praeities skirtumą. Drauge jis sukuria distanciją tarp savo kūrinio ir įkvėpusio originalo. Šiam tikslui atkurtą motyvą jis perbraukia mėlyna, raudona ar juoda linijomis, ištrina vaizdo fragmentus. Dar viena svarbi priemonė atsitolinti – atsisakoma polichromijos, apsiribojama pilka bei juodos ir baltos monochromija.
Atmetęs spalvingumą Paukštelis daugiau reikšmės teikia šviesos atmosferiškumui. Prislopinta šviesa slepia, sustiprinta apnuogina. Gilioje tamsoje figūrų siluetai plazda tarsi trapūs šešėliai. Niūrioje prieblandoje negailestingai atidengiami kūnai įgauna kone realaus materialumo. Šviesa modeliuoja apimtis, vienaip slysdama minkštų audinių klostėmis, kitaip – kūnu, glotniais marmuro, metalo paviršiais.
Pastaruoju periodu Paukštelis ne tik cituoja klasikinius meno kūrinius, bet ir improvizuodamas juose vaizduotas scenas ar kurdamas naujas metaforas pasitelkia gyvus modelius. Jam pozuoja brolis ir tolimesnis giminaitis. Laikantis vaidmenų portreto tradicijos, susitelkiama į judesių, gestų, mimikos ekspresijos inscenizaciją. Reginių efemeriškumą pakeičia kone natūralistinis realizmas.
Paveiksluose „Fleitininkas“ ir „Jaunas vyras, imituojantis berniuką su trimitu“ (2022) Paukštelis nutolsta nuo pasirinktų Manet bei jo mokinės Gonzalès originalų, kaip ir nuo savo pagal juos nutapytų kūrinių. Portretuose iš natūros vaizduojamas kasdieniškai vilkintis jaunas vyras ne koncerte, o repeticijoje. Atsisakęs istorinio kostiumo, vaikiško herojų amžiaus ir net pačių muzikos instrumentų vaizdavimo, tapytojas kruopščiau atkartoja grojimui fleita ir trimitu būdingus judesius. Susitelkta į tai, kas muzikuojant nesikeičia, dabartį sieja su praeitimi.
Šiuose kūriniuose išvystytas kūno stebėjimas dar labiau sustiprėjo tapant tą patį modelį paveiksle „Be pavadinimo“. Į orą pašokusio iškeltomis į viršų rankomis jaunuolio kūnu menininkas atskleidžia visą jausminių būsenų amplitudę: polėkį, veržlumą, vidinį susikaustymą, pažeidžiamumą. Išnyksta riba tarp mimetiškai tikslaus asmens išorės vaizdavimo ir jo vidinių išgyvenimų perteikimo.
Paukštelis nuolat sugrįžta prie miego bei mirties būsenas sutapatinančių Manet matadoro paveikslų. Interpretuodamas originalą, jis dar labiau sustiprina kompozicijos dinamiškumo ir fragmentiškumo įspūdį. Trimatį modeliavimą tapytojas derina su ekspresyviais potėpiais. Ant žemės gulintis juodai ir baltai aprengto matadoro kūnas nutvieskiamas akinančiai ryškia arba gaubiamas blausia šviesa. Mirties miegas vaizduojamas su melancholišku ilgesiu „Miegantis matadoras (pagal É. Manet)“ (2020–2021). Visai kitokia vaidybinė metamorfozė sukuriama pasitelkus modelį paveiksle „Jaunas vyras, imituojantis matadoro mirtį“ (2023). Ant žemės gulintis natūralistiškai nutapytas apnuogintas kūnas atrodo pažeidžiamas. Grėsmingai artėja negailestingai naikinanti mirtis. Net nežymiai pakeitus kompoziciją, apimtis ir apšvietimą, pasikeičia scenos nuotaika.
Iškilmingos kompozicijos statikos tapytojas atsisako ir tais pačiais metais pagal Leni Riefenstahl (1902–2003) Trečiojo Reicho olimpiados kronikas sukurtame plaukikės paveiksle „Be pavadinimo (pagal L. R.)“ (2024). Tapytoją sudomina režisierės kameros fiksuojamas sulėtinto šuolio į vandenį momentas, sustiprinantis situacijos dramaturgiją.
Paukštelį žavi nepaliaujamas žaidimas idėjomis ir jausminiu bei jutiminiu suvokimu, kopija ir originalu, tikroviškumu ir meniškumu. Tą patį sumanymą menininkas su atsidavimu kartoja 2–3 kartus, ieškodamas išraiškingiausios galutinės formos. Visuma čia tiek pat svarbi, kiek ir pavienės detalės, tono niuansai.
Paukštelio studija Vilniuje, buvusiame Lukiškių kalėjime, – ypatinga vieta. Užkopus į patį kadaise kalėjimu paverstos cerkvės viršų atsiduriama lyg kamera ar celė izoliuotoje patalpoje. Vietos ir šviesos čia nedaug. Prie sienų priremtos nutapytos ir tebetapomos didelės drobės, ant grindų – dažų tūbelės, skiedikliai, skudurai, popieriai. Asketiškai chaotiškoje aplinkoje menininkas dirba nepaprastai susikaupęs, be atvangos. Apsilankius po poros mėnesių jis vėl nustebina keliais naujais, užbaigtais kūriniais.
Ne mažiau intensyvi ir Paukštelio parodinė veikla. Per 14 metų po tapybos studijų baigimo jis surengė 20 asmeninių parodų, tarp kurių – didelės teminės ekspozicijos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2021), Žemaičių dailės muziejaus Oginskių rūmuose Plungėje (2022), Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (2023) ir POSCH meno centre Paryžiuje (2024). O dabar įtemptai ruošiasi dar vienam iššūkiui: 2025-ųjų pavasarį jo laukia pirmas pasirodymas galerijoje Antverpene.