Pagrindinis > Apie mus skelbia > RAŠO 7 MENO DIENOS: Muzikos ir paveldo susitikimai Paliesiuje

RAŠO 7 MENO DIENOS: Muzikos ir paveldo susitikimai Paliesiuje

Dalinamės 7md.lt straipsniu, kurį parengė muzikologė Laimutė Ligeikaitė apie dvare skambėjusį prancūzų fortepijono įžymybės Jean-Marc Luisada ir pirmą kartą Pasagoje dalyvavusį Klaipėdos kamerinio orkestro koncertą!

Dabar iš aukščiau vis skelbiamas rūpestis dėl regionų kultūros. Yra net idėjų „greito maisto“ principu ja pasotinti miestų ir miestelių žmones, pavyzdžiui, iš sostinės direktyviai perkėlus ten kokią kultūros įstaigą ar kolektyvą. Tačiau įvairiausių planų ir fantazijų kontekste derėtų nepamiršti, jog Lietuva turi ir paveldėtą kultūrinės sklaidos šaltinį – šimtmečius gyvavusią ir vėl atgimstančią dvarų tradiciją. Lietuvos kultūrinį žemėlapį dabar vėl puošia atstatomi, atgimstantys dvarai, kurie tampa traukos centrais ir vietinėms bendruomenėms, ir užsienio svečiams. Daugelyje dvarų, apsupti istoriją liudijančios architektūros, vyksta koncertai, galima rasti įvairių užsiėmimų – pamatyti ir išbandyti senuosius amatus, paragauti patiekalų ar pajodinėti. O Ignalinos rajone, netoli Mielagėnų kaimo, yra iškilęs išskirtinis dvaras. Išskirtinis muzikine prasme, nes galbūt vienintelis iš visų ne vienus metus nepertraukiamai puoselėja aukščiausios kokybės klasikinės muzikos tradiciją ir, ko gero, jau gali konkuruoti su geriausiomis sostinės salėmis. Tai Paliesiaus dvaras, kuriame pasirodo iškiliausi Lietuvos ir pasaulio atlikėjai. Čia pradėti koncertinę veiklą šeimininkus paskatino JAV gyvenantis žymus pianistas Andrius Žlabys, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir unikalų restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas čia koncertavo jau ne sykį, o ir šią vasarą planuoja vėl pradžiuginti klausytojus. Čia yra dainavę šviesaus atminimo Virgilijus Noreika, garsi Suomijos operos dainininkė Riikka Hakola, savo solinę kompaktinę plokštelę čia įrašinėjo smuiko maestro Gidonas Kremeris, o žymus prancūzų pianistas Jeanas-Marcas Luisada čia atvyko pagroti jau šeštą kartą. Be to, dvare rengiami plenerai, edukacinės programos.

Dėl savo jaukumo, nuostabios gamtos apsupties, nepaprastos auros ir netgi ypač skanaus maisto dvaras yra gausiai lankomas – jaukioje kamerinėje aplinkoje pasiklausyti kokybiškai atliekamos muzikos suplaukia žmonės iš Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos ir kitur. Tai išties ryškus kultūros židinys, iš griuvėsių prikeltas ir puoselėjamas biomedicinos mokslų daktaro Juliaus Ptašeko, beje, dvare įsteigusio ir fizinio krūvio terapijos kliniką. Kiek vis dar restauruojamas dvaras bei jo veikla šeimininkui kainuoja laiko, titaniškų jėgų, biurokratijos kliūčių, užsispyrimo ir neatsiperkančių investicijų – jis vienas težino…

Paliesiaus dvaro fenomenas išties ne mažiau įdomus nei ten gegužės 26 d. vykęs ypatingas koncertas, kuriame ir man teko proga apsilankyti. Atvykęs į dvarą pajunti jaukumą, kūrybinę aurą ir tolimos istorijos alsavimą. Tave pasitinka šiuolaikinio suomių skulptoriaus Jari Männistö nulipdyta fontane įsitaisiusi Kapibara, iš archyvinių dokumentų kiek įmanoma autentiškai ir skoningai atstatyti pastatai, atkurtos arba modernizuotos išlikusios detalės (projekto autoriai amerikiečiai Daina ir Jamesas Normanas Fergusonai), o pasidomėjus labiau čia „suskamba“ ir istorijos aidai: kitados čia šeimininkavo Kublickiai, o broliai Stanislovas ir Adolfas dvarą pavertė vienu iš 1831-ųjų sukilimo centrų. Paliesiaus kaime gimė 1794 ir 1831 m. sukilimų dalyvis Vincentas Bortkevičius. Laikui bėgant dvaras turėjo dar keletą šeimininkų, iš kurių paskutinis nuo 1921 m. buvo Romualdas Brzezinskis, vėliau ištremtas į Sibirą, o jo sūnus gyvena Krokuvoje ir yra suteikęs nemažai informacijos apie buvusį dvarą. Na, o kaip dvarai buvo nuniokoti okupacijos metais, visi žinome.

Profesorius J. Ptašekas siekia, kad šiandien dvaras, beje, įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, būtų gyvas, atviras visiems ir kurtų geriausias muzikines tradicijas. Dėl pastarųjų rūpesčių jam padeda sūnėnas, pianistas ir dailininkas Viktoras Paukštelis.

Taigi man teko pabuvoti viename iš ypatingų koncertų. Tą popietę dvaro „Pasagos“ salėje pirmą kartą griežė orkestras – Klaipėdos kamerinis, o prieš koncertą šeimininkas jaudinosi, kaip čia suskambės tokia gausybė muzikantų. Su orkestru vėliau skambino ir solistas – Fryderyko Chopino konkurso (1985) prizininkas, Paryžiaus aukštosios muzikos mokyklos profesorius (ir Viktoro Paukštelio mokytojas) Jeanas-Marcas Luisada, koncertuojantis svarbiausiose pasaulio scenose (nuo „Gaveau“ Paryžiuje iki „Carnegie Hall“ Niujorke), išleidęs kompaktinių plokštelių prestižinėje „Deutsche Grammophon“.

Tokį švarų ir elegantišką Chopino koncerto fortepijonui Nr. 1 e-moll atlikimą seniai buvau girdėjusi. Nors jis skambėjo koncerto pabaigoje, bet nuo jo ir norisi pradėti dalytis muzikiniais įspūdžiais. Kaip žinome, abu Chopino fortepijoniniai koncertai yra veikiau kaip lyrinės poemos, kuriose visu grožiu skleidžiasi melodinga ir ažūriniais pasažais papuošta fortepijono partija, o orkestro vaidmuo kiek kuklesnis. Bet koks tai buvo organiškas bendras muzikavimas! Be dirigento, kurio čia tikrai nereikėjo, tik nežymiai susižvalgant orkestro vadovui – violončelių koncertmeisteriui Mindaugui Bačkui ir puikiai primarijai Miai Cooper, beje, specialiai tik šiam koncertui atvykusiai iš Dublino. Nors su solistu orkestras koncertuoja pirmą kartą, jie alsavo neįtikėtinai vieningai ir kūrė bendrą emociją, ar tai būtų griežtokas pradžios polonezas, ar tauriai patetiškos pirmos dalies temos, ar lyriškas antros dalies romansas, ar linksmas, virtuoziškas finalinis krakoviakas. Kad J.-M. Luisada ypač natūraliai jaučia Chopino muziką, įsitikinau ne tik skambant fortepijoniniam koncertui, bet ir prieš tai jam solo atliekant keletą miniatiūrų – 4 mazurkas, op. 24, noktiurną, op. 62 Nr. 1, ir Grande valse brillante, op. 18. Esu pastebėjusi, jog nemažai pianistų kapituliuoja prieš lenkiškąjį šios muzikos koloritą, pasiduoda nešami savitos liaudies šokių ritmikos arba pernelyg saldžiai spalvina melodijų reljefus. J.-M. Luisada Chopiną girdi, sakyčiau, prancūziškai, visą raišką sukaupdamas į patį garsą, jo unikalų gilumą, sodrumą, rafinuotumą, stebuklingu būdu pasiekdamas ir neįtikėtino skambesio lengvumo bei elegancijos. Tai būtent Chopino garsas, kurio nesupainiosi su jokiu kitu. Pasinėrus į tą nuostabią muzikos tėkmę apėmė jausmas, jog kokiame nors George Sand dvare Noane skambina pats nostalgiškas ir pažeidžiamas, bet nepaprastai intelektualiai didingas kompozitorius, kokį subjektyviai įsivaizduoju…

O popietės koncertą pradėjo, kaip minėjau, pirmą kartą čia viešintis Klaipėdos kamerinis orkestras, išvakarėse šią programą atlikęs namie, Klaipėdos koncertų salėje, o tądien pasiaukojamai sukoręs ilgą kelią į Paliesių. Bet nuovargio jiems grojant nesijautė. Orkestras energingai ir itin gyvu tempu pagriežė Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertą Nr. 3 G-dur styginiams ir basso continuo, jautriai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio styginių kvartetą (aranžuotą orkestrui) ir Lietuvoje beveik neskambančią džiugią Hugo Wolfo „Itališką serenadą“. Beje, orkestro vadovas M. Bačkus koncerto programą parinko neatsitiktinai, siedamas kūrinių atsiradimo laiką su Paliesiaus dvaro istorijos datomis net nuo 1736-ųjų, kai dvaras priklausė Kublickiams, o Bachas rašė brandenburgiškuosius koncertus.

Gausiai susirinkę klausytojai po koncerto ilgais aplodismentais dėkojo už tokius unikalius susitikimus su muzika ir istorija. Ko gero, tai buvo viena gražiausių paskatų iš naujo pajausti savo kultūrinį kontekstą, bendruomenės susitelkimą ir stengtis to jausmo nepaskandinti vėl užgriūvančios kasdienybės rūpesčiuose.

 

Straipsnio šaltinis:

https://www.7md.lt/muzika/2018-06-01/Muzikos-ir-paveldo-susitikimai-Paliesiuje