Saskia Giorgini (Italija/Nyderlandai) laikoma viena išskirtiniausių savo kartos pianisčių. Ji yra laimėjusi ne vieną konkursą, grojusi su daug žymių orkestrų ir atlikėjų garsiose salėse, išleidusi kelias palankiai įvertintas kompaktines plokšteles. Vertinama dėl puikios technikos, skambesio grožio ir poetiškumo.
Rugpjūčio 27 d. S. Giorgini grįžta į Paliesiaus dvarą, kuriame atliks jautrų Ferenzo Liszto ciklą „Poetinės ir religinės harmonijos“. Tai bus ypatingas pasirodymas, nes atlikėjai retai skiria visą koncertą šiam ciklui. O kol laukiam koncerto, pakalbinome S. Giorgini.
Plačiau apie koncertą: 08.27 | Saskia Giorgini (fortepijonas, Italija/Nyderlandai)
Šaltinis: LRT.LT
Fortepijonu pradėjote groti labai anksti, jau nuo ketverių metų. Kaip per metus keitėsi Jūsų santykis su instrumentu?
– Kai pradėjau groti, mano tėvai norėjo, kad turėčiau pianiną. Pianinu grojau ne vienerius metus. Konkrečiai pradžios nepamenu, bet man buvo smagu spaudinėti klavišus ir išgauti garsus. Ir tai gan sudėtinga mechanikos sistema. Kai jau turėjau fortepijoną, labai žavėjausi instrumento vidumi.
Tada nemažai laiko abejodama svarsčiau: kaip reikia kurti muziką su mechaniniu instrumentu? Ilgai užtrunka, kad spaudinėdamas klavišus ir pedalus išgautum ne tik akivaizdžius garsus, o sukurtum kažką daugiau. Tam reikia jautrumo. Man prireikė labai daug laiko, kad bent truputį prie to priartėčiau, kad išgaučiau ir tuos kitus garsus – ir tai labai erzino. Ne kartą galvojau, kad nemėgstu fortepijono, nes atrodė sunku šitą didelį instrumentą suvaldyti. Šitaip jaučiausi paauglystėje.
O dabar esu daug arčiau kūrybos, jau ilgai negalvojau apie fortepijoną kaip apie instrumentą, kurį turiu suvaldyti, kontroliuoti. Dabar stengiuosi suprasti instrumentą, kuriuo groju, rasti kompromisų, siurprizų ir įkvėpimų, kad ir kokiu instrumentu gročiau.
Ar galėtumėte papasakoti kaip repetuojate, ruošiatės koncertams?
– Neturiu konkrečios dienotvarkės. Priklauso nuo to, ką reikia groti. Įprastai pradedu nuo kūrinių, kuriuos turiu išmokti. Visada stengiuosi į savo programas įtraukti naujų kūrinių, kad galėčiau atrasti naujų dalykų.
Jeigu reikia išmokti daug kūrinių, tai darau pertraukėles tarp mokymosi sesijų. Jeigu per daug naujų dalykų nėra, tai tiesiog juos parepetuoju, o tada groju jau žinomus, stabteliu ties tam tikrais abejonių keliančiais kūrinio momentais. Kai nereikia daug mokytis, galvoju apie kūrinius, ieškau naujų idėjų.
Ar Jums svarbu groti kiekvieną dieną?
– Nerepetuodama labai greitai imu nerimauti. Mano mintys tiesiog per daug aktyvios, tad man reikia intensyviai dirbti, kad nepradėčiau nerimauti. Todėl manau, kad man sveika beveik kiekvieną dieną repetuoti. (Juokiasi.)
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate kaip pianistė?
– Na… tai labiausiai ne tiesiogiai su grojimu susiję gebėjimai. Man sunkoka pasirūpinti, kad vis būtų koncertų, pasirinkti programas, kurios domintų žmones – tačiau groti ne vien, ką visi norėtų girdėti, bet kas taip pat sužadintų publikos mintis, jausmus.
O asmeniškai kartais būna sunku nepasiduoti lengviems įpročiams, visada išlaikyti protą budrų. Kitaip galima tiesiog imti viską kartoti, groti vis taip pat, netobulėti.
Dažnai grojate ne tik viena, bet ir su kitais muzikantais. Ar sunkiau groti vienai, ar kartu?
– Tai gan skirtinga. Man pasisekė, kad paskutinius kelerius metus galėjau groti su man patinkančiais muzikantais. Ir tai nėra sunku, kaip nėra sunku ir groti vienai. Bet man būtų labai sunku groti su kažkuo, su kuo nesutariu.
Į Lietuvą groti atvykstate jau ne pirmą kartą. Kokie buvo Jūsų įspūdžiai pirmą kartą pasirodant Lietuvoje – ar tai skyrėsi nuo pasirodymų kitose šalyse?
– Lietuvoje esu grojusi tik Paliesiaus dvare ir ši erdvė skiriasi nuo bet kurios kitos. Sunku su kažkuo palyginti, nes Paliesiuje yra taip gražu, jis vidury gamtos, tiek medžių, grodamas gali pro langą matyti medžius. O man labai patinka medžiai, miškai, jų kvapas, garsas. Tad nežinau, kaip būtų groti kažkur kitur Lietuvoje, būtų įdomu sužinoti. (Šypsosi.)O Paliesiuje groti buvo nepaprastai įdomu, kadangi tai nuo normalaus pasaulio nutolusi, izoliuota vieta – tai labai įkvepia.
Paliesiaus dvare ketinate atlikti F. Liszto ciklą „Harmonies poétiques et religieuses“. Kada pirmą kartą susidūrėte su šiuo ciklu? Ar iškart pajutote ypatingą ryšį?
– Jau būdama maža domėjausi F. Liszto kūryba. Dažnai grojau jo rapsodijas, Mefisto valsą, tikrai puikius, man patinkančius kūrinius. O tada, kiek pamenu, kartą varčiau partitūras ir radau „Bénédiction de Dieu dans la solitude“ – tai trečias mano grojamas ciklo kūrinys. Ir tai buvo taip gražu..! Buvo ir keista. Nes mane augino kaip katalikę, eidavau į bažnyčią ir panašiai. Bet maniau, kad F. Lisztas buvo linksmintojas. O šitas kūrinys nebuvo skirtas linksminti, jis buvo susijęs su Dievu – kaip, kodėl? Ir turėjo tokią nuostabiai gražią melodiją.
Bet negalėjau jo pagroti, nes tai tikrai sudėtingas kūrinys. Jis lėtas, bet turi iškelti vokalinę liniją, taip pat išlaikyti tokį tekantį akompanimentą, pirštai turi daug bėgioti klavišais. Retkarčiais prie šio kūrinio vis turėdavau sugrįžti, bet visada skambėdavo blogai. Kažkuriuo metu tiesiog pamiršau apie jį. Žinojau, kad yra ir kitų panašių jo kūrinių, kažkada vėliau juos pamačiau: „Ave Maria“, „Pater Noster“ ir kitus. Bet nebegalvojau apie juos, grojau egzaminuose, konkursuose ir t.t.
Ir tada buvo paskelbtas karantinas. Staiga turėjau daug laiko. Kartu tai buvo ir man asmeniškai sunkus laikas, nes mano tėvas sirgo, o negalėjau nukeliauti, padėti… Kažkuriuo metu tada ėmiau mąstyti apie šiuos kūrinius, mano keistą santykį su religija. Ir nežinau… Buvau jau įrašiusi vieną solinę kompaktinę plokštelę, porą su tenoru Ianu Bostridge’u ir įrašų leidykla „Pentatone“. Ir pagalvojau, kad gal dabar turiu laiko išmokti šį ciklą. Man jis sužadino daug minčių, daug jausmų, nes ne tik radau šitą F. Liszto pusę, taip pat daug geriau suvokiau jo muziką ir net priartėjau prie atsakymų į klausimą, kaip dorotis su skausmu… tuo metu man buvo sunku būti vienai namuose.
Taigi, pagaliau galėjau sugroti „Bénédiction de Dieu dans la solitude“. Tada pasiūliau ciklą leidyklai „Pentatone“, jiems patiko. Galėjau kūrinius įrašyti. Mes nuvykome į F. Liszto gimtinę, dabartinę Austriją, netoli Vengrijos sienos, kur juos ir įrašiau. Tai užtruko gal tik dieną su puse, bet praleidau ten nemažai laiko, nes daug jo turėjau. Ir kiekvieną dieną svarsčiau, ką reiškia religija, kitus panašius klausimus. Todėl šis ciklas man susijęs su daug kitų dalykų, daug asmeninių ir didesnių dalykų.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti klausytojams? Kokį jausmą norėtumėte, kad žmonės parsineštų namo po Jūsų koncerto?
– Iš tikrųjų tai nežinau, kas nutinka klausantis šios muzikos. Pati niekada negirdėjau jos koncerte. Nežinau kodėl, nes ši muzika tokia graži.
Kai kartą sugrojau publikai šiuos kūrinius, jaučiausi išgyvenusi nuostabią istoriją, patyrusi kažką nuostabaus, tada pasižiūrėjau į publiką ir jie dūsavo „O! Ak! Kokia muzika!“ Manau, jie negalvojo, kad F. Lisztas toks buvo ir kūrė tokią muziką. Jis nepaprastas kompozitorius ir turėjo daugiau nei dvi puses, daugybę pusių, nuostabų protą.
O ko norėčiau, kad nutiktų… tai kad kažkas patirtų, ką aš patyriau. Kai daug ką patiri, tikrai įsijauti į kūrinį, ilgą kūrinį, ir pabaigoje, o baigiasi labai gražiai, kūriniu „Cantique d`amour“, kuris tarsi suderina, viską sujungia, tarsi girdi sakant, kad tikint viskas įmanoma… tikiuosi, kad atvykę žmonės išeidami jaus vidinę ramybę ir gal šiek tiek dėkingumo jausmo. Niekada negali žinoti, kas nutinka klausantis, nes kiekvieno patirtys skirtingos, bet tikiuosi, kad klausytojai pajus ramybę – būtų tikrai gerai. (Šypsosi.)