Viktoras Paukštelis neretai vadinamas unikalios prigimties menininku, nes publikai pateikia dviejų savo talentų – tapybos ir skambinimo fortepijonu jungtį. Muzika ir dailė šiam menininkui – tai du persipinantys ir vienas kitą papildantys komponentai: nenušlifuotas jo tapybos impulsyvumas prideda eksperimentinės drąsos scenoje, o vizualinis darbas spalvomis kuriant formą tampa girdėjimu, kuris perkeliamas į pianizmo plotmę. Klasikinėje scenoje tokia dviejų meno šakų sintezė neturi analogų.
Po itin sėkmingo pasirodymo Niujorko „Carnegie Hall“, „The New York Concert Review“ pažymėjo „aukščiausios klasės“ atlikėjo ritmo pojūtį, o muzikavimą vadino nuoširdžiu, tvirtu ir uždegančiu.
Savo programoje be gerai žinomų klasikos kūrinių pianistas atlieka ir rečiau skambinamas Jeano-Philippe Rameau, Domenico Scarlatti, Anatolijaus Lyadovo, Aleksandro Skriabino, Césario Francko kompozicijas, taip pat savo brolio kompozitoriaus Vytauto Paukštelio kūrinius. Atlikėjas koncertuoja Lietuvoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose festivaliuose.
Pianistas sugrįžta koncertui į Paliesiaus dvarą birželio 10 d. Belaukdami pasirodymo, pakalbinome atlikėją.
Plačiau apie koncertą: 06.10 | Viktoras Paukštelis (fortepijonas, Lietuva)
Šaltinis: LRT.LT
Gimėte muzikantų šeimoje. Ar jau nuo vaikystės manėte, kad pats tapsite muzikantu?
– Taip. Mane tėvai ir seneliai ruošė muzikanto keliui nuo ketverių metų, o į Čiurlionio menų mokyklą įstojau penkerių, tad mano likimas buvo nuspręstas.
Nekilo abejonių dėl šio „nuosprendžio“?
– Kilo. Ypač paauglystėje turėjau daug įvairių minčių.
Esate ne tik muzikantas, bet ir tapytojas. Koks šių dviejų sričių santykis Jūsų gyvenime ir kūryboje?
– Labai priklauso nuo laikotarpio. Kai ruošiuosi koncertams, būnu labiau susitelkęs į muziką, o ruošdamasis parodoms ir šiaip laisvesniu laikotarpiu – telkiuosi į tapybą.
Galbūt tapomi vaizdai paveikia grojimą?
– Nelabai. Jei poveikis ir yra, jis labiau giluminis, o ne iliustratyvus. Kartais grojimo struktūroje matau, kad muzikos kūrinio forma panaši į paveikslo. Tad ryšį labiau regiu per kompoziciją ir struktūrą.
Studijavote Prancūzijoje, grojote visame pasaulyje, net ir tokioje garsioje salėje kaip „Carnegie Hall“. Ar pastebite daug skirtumų tarp meno padėties Lietuvoje ir užsienyje?
– Daugelio šalių kultūrinis gyvenimas tampa vis panašesnis, ypač tų, kurios ekonomiškai labiau išsivysčiusios. Visur mes turim tas pačias parduotuves, kavines. Manau, kad ir koncertinis gyvenimas vis labiau vienodėja. Beveik tie patys atlikėjai groja tiek JAV, tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Tad labai didelio skirtumo nematau.
O publika per koncertus skirtingose šalyse ar skiriasi?
– Kiekvienas koncertas yra individualus. Būna koncertų, kuriuose publika mažiau ar daugiau pasiruošusi klasikinei muzikai – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Tad labiau priklauso nuo žmonių, ateinančių į konkretų koncertą.
Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė?
– Tiek tapyba, tiek grojimas reikalauja disciplinos. Jos bent minimaliai stengiuosi laikytis.
O kokie būtų artimiausi Jūsų ateities planai?
– Tikiuosi, kad ir ateityje galėsiu užsiimti mylimomis profesijomis – tai turbūt šiuo metu pats svarbiausias planas.
Paliesiaus dvare atliksite baroko ir romantizmo kompozitorių kūrinius. Kodėl pasirinkote būtent šią epochą ir koks Jūsų santykis su ja?
– Koncerte taip pat atliksiu šiuolaikinio kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinius. Jo kūryba puikiai dera su baroku. O barokas ir romantizmas yra mano mėgstamos epochos, papildančios vieną kitą ir išsiskiriančios ypatingu jausmingumu bei tvirtai suręsta struktūra.