Jurgis Karnavičius – vienas žymiausių vyresnės kartos lietuvių pianistų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, 2011-2020 metais vadovavęs Fortepijono katedrai.
Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos pianistų, pelniusių apdovanojimus prestižiniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose (R. Schumanno Cvikau, L. van Beethoveno Vienoje ir kt.).
J. Karnavičius rengia įspūdingas monografines programas – pavyzdžiui, 2022–2024 metais Paliesiaus dvaro koncertų lankytojams pateikė grandiozinį Philipo Glasso 20 etiudų fortepijonui ciklą. O lapkričio 15 d., atlikėjas į dvaro koncertų salę „Pasaga“ sugrįžta atlikti visų prancūzų romantiko Gabrielio Fauré (1845–1924) noktiurnų fortepijonui. Tai bus pirmas toks koncertas Lietuvoje.
Belaukiant koncerto, J. Karnavičių kalbina Eglė Ingelevičiūtė-Jablonskienė.
Plačiau apie koncertą: 11.15 | Gabriel Fauré. Noktiurnai
Šaltinis: LRT.LT
– Gimėte muzikantų šeimoje. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar nuo mažens norėjote būti pianistu?
Turbūt esu nelabai tipinis muzikantas, nes turėjau tikrą, puikią vaikystę – buvo laiko ir pasivaikščiojimams gamtoje, ir žaidimams, ir tiesiog ramiam bendravimui su tėvais, močiute. Buvau namų vaikas, nelankiau jokių darželių, o skambinti fortepijonu pradėjau tik būdamas septynerių, kai įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Niekada nebuvau verčiamas skambinti po 6–8 valandas per dieną. Mokantis pradinėse klasėse futbolas kieme su draugais man būdavo daug smagesnis ir malonesnis užsiėmimas nei grojimas fortepijonu. Taigi noras būti pianistu tikrai nebuvo aiškiai išreikštas, kol galiausiai, būdamas turbūt dešimtoje klasėje, po kažkurio sėkmingo egzamino labai ryškiai pajutau, kad tai, ką darau prie fortepijono, yra mano gyvenimas, ir aš noriu tai daryti. Vėliau tuo pasirinkimu niekada nebeteko suabejoti.
– Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų ryšys su fortepijonu?
Fortepijonas man yra geriausias draugas, bendravimas su juo teikia didžiulį malonumą, nes atveria kelią į Muziką. O Muzika jautriam žmogui, sutikite, daro išties didžiulį poveikį, ji priverčia užmiršti kasdienybę, kai reikia nuramina, paguodžia arba inspiruoja naujiems ieškojimams ir atradimams. Taigi ryšys su fortepijonu iš esmės niekada nesikeitė, tik darėsi vis gilesnis – kuo meistriškiau valdai instrumentą, tuo nuostabiau ir turtingiau jis tau atsako. Turiu namuose du puikius fortepijonus, „Steinway“ ir „Bechstein“, kuriuos savo laiku įsigijo dar mano Tėvas. Kartais pagalvoju, kad sutikčiau netekti bet ko, tik ne jų.
– Jūsų koncertai nėra labai dažni. Kaip atrodo Jūsų pasiruošimo procesas?
Niekada nebuvau pianistu, grojančiu po 100 koncertų per metus, ir labai tuo džiaugiuosi – koncertas man yra ypatinga proga, branginu ją ir atitinkamai ruošiuosi. Manau, geriausia, kai kūrinio ruošimo procesas vyksta natūraliai, o ne priverstinai pagreitintu tempu. Čia kaip ir natūralus, puikios kokybės ir ką tik pagamintas maistas tikrai bus kitokio skonio nei mikrobangų krosnelėje pašildytas pusgaminis. Artėjant koncertui jaučiu, kokios esu formos, tada žinau, ką ir kaip turiu daryti tą dieną atsisėdęs prie instrumento. Drąsiai leidžiu sau apskritai negroti kad ir 2–3 dienas iš eilės, per tą laiką pailsi klausa, naujai susidėlioja mintys, pamatai kažkokius naujus, netikėtus aspektus, atrodytų, jau puikiai pažįstamuose kūriniuose. Iš tikrųjų, turiu neįkainojamą prabangą groti ką noriu, kada noriu ir kur noriu – tai yra tikra laimė atlikėjui.
– Paliesiaus dvaras Jums jau pažįstamas – čia atlikote Philipo Glasso etiudus fortepijonui. Ar koncertinė erdvė Jums svarbi? Kokį poveikį, Jūsų nuomone, muzikai daro atlikimo vieta?
Philipo Glasso etiudus čia ne tik grojau koncertuose, bet vėliau ir įrašinėjau, neįsivaizduoju geresnių sąlygų tokiam darbui. Turiu galvoje ne tik materialines sąlygas – salę, fortepijoną, bet visų pirmą tą ypatingą Paliesiaus dvaro aurą, kurią puoselėja jo šeimininkai. Koncertinė erdvė man tikrai svarbi, net ta pati programa skirtingose erdvėse skamba kiek kitaip, muzikos garsai tarsi užmezga emocinį ryšį su aplinka. Taip kiekvienas koncertas tampa unikaliu patyrimu.
– Šįkart atliksite Gabrielio Fauré noktiurnus. Koks Jūsų asmeninis ryšys su šiais kūriniais?
Mano Tėvas tarpukariu ketverius metus studijavo Paryžiuje, šis laiko tarpas paliko tikrai gilų pėdsaką jo asmenybėje. Tėvas laisvai kalbėjo prancūziškai, iš esmės buvo vakarietiškos pasaulėžiūros žmogus, inteligentas, eruditas, ir ta dvasia visada buvo gyva mūsų šeimoje. Turbūt todėl visada jaučiau ypatingą ryšį su prancūzų muzika ir tas ryšys tikrai daug kartų atsispindėjo mano koncertų programose.
Na, o Gabrielis Fauré turbūt ryškiausiai įkūnija visą prancūziško meno esmę – aristokratizmą, eleganciją, nepaprastą kompozicinę meistrystę… Jo muzika – tai nepaprasto turtingumo pasaulis, tiesa, ne kiekvienas tuos turtus lengvai pastebės… Tai nėra muzika masėms, jos intymumas, ko gero, lemia palyginti nedidelį Fauré populiarumą ir žinomumą. Tačiau tie, kurie nors kartą pajuto šios muzikos žavesį, tikiu, liks visiems laikams jos ištikimais gerbėjais.
– Esate ir pedagogas. Ko stengiatės išmokyti jaunuosius pianistus?
Stengiuosi išmokyti būti savimi, būti visų pirma muzikantais, menininkais, o ne tik pianistais. Man labai įdomu stebėti save, kaip pedagogą, ir matyti nuolatinę evoliuciją. Su laiku keičiasi kažkokios nuostatos, prioritetai – juk negyvename sustabarėjusiame pasaulyje. Žinios svarbu, tačiau dar svarbiau patirtis, jaučiuosi laimingas, galėdamas dalintis ja su savo studentais.
– Kas Jus labiausiai įkvepia? Gyvenime, muzikoje, mene apskritai?
Didžiausio įkvėpimo semiuosi iš gamtos, kelionių – nauji įspūdžiai tiesiog būtini menininkui, o patirtos emocijos dažnai būna geriausias raktas į vieną ar kitą muzikos kūrinį. Taip pat architektūra, kinas, literatūra – visa tai yra tiesiog būtina, norint būti tikru muzikantu.