Pagrindinis > Apie mus skelbia > LRT.LT: Pianistas Januševičius: scenoje turėtų kurti išsilavinusios, socialiai aktyvios ir daug pasakyti galinčios asmenybės

LRT.LT: Pianistas Januševičius: scenoje turėtų kurti išsilavinusios, socialiai aktyvios ir daug pasakyti galinčios asmenybės

Gintaras Januševičius, šiandien visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, išgarsėjo 2004 m., tapęs jauniausiu Tarptautinio Monrealio pianistų konkurso finalininku. Konkurse skambintus S. Rachmaninovo Etiudus-paveikslus Op. 39 gyrė tokie fortepijono meistrai kaip Jean-Philippe Collard, Kum-Sing Lee, Michel Dalberto, Benedetto Lupo.

Kaip solistas jis grojo daugiau nei su 30-čia orkestrų, solines bei kamerines programas pristatė daugelyje Lietuvos ir Vokietijos miestų, o taip pat Niujorke, Hamamacu, Rio de Žaneire, Berlyne, Londone, Paryžiuje ir kitur. Atlikėjas pasirodė ne vienoje žymioje salėje, dalyvavo daugelyje tarptautinių festivalių. Jis taip pat daug laiko skiria pedagoginei veiklai. Rugpjūčio 6 d. jis atvyksta į Paliesiaus dvarą su savo fortepijonine misterija „Venecijos pirklio istorijos“. Belaukdami koncerto, pakalbinome atlikėją.

Plačiau apie koncertą: 08.06 | Fortepijoninė misterija „Venecijos Pirklio Istorijos”

Šaltinis: LRT.LT


Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su fortepijonu? Ar jau nuo pat vaikystės norėjote tapti pianistu?

– Augau muzikų šeimoje, taigi pažintis su muzika buvo tarsi savaime užprogramuota. Visgi muziką kaip profesiją rimtai svarstyti ir jos siekti pradėjau tik būdamas penkiolikos. Iki tol, matyt, buvau tiesiog nepakankamai subrendęs, kad išvis galvočiau apie karjerą bei darbą. Mano vaikystės laikais dar nebuvo begalės koncertų ir konkursų, kuriuose galėjo pasirodyti vaikai – taigi gyvenau nuo egzamino iki egzamino. O kam gali patikti egzaminai? Viskas pasikeitė, kai pradėjau reguliariai koncertuoti, bendrauti su tikra publika – tada atsirado ir tas vidinis postūmis, dėl kurio ėmiau sparčiai augti kaip muzikantas, siekti karjerinių tikslų.

 

Esate ne tik muzikantas, bet ir pedagogas: vedate meistriškumo kursus visame pasaulyje, esate didžiausios Baltijos šalių fortepijono akademijos „Klaipėda Piano Masters“ įkūrėjas, meno vadovas, dėstytojas. Ko labiausiai stengiatės mokinius išmokyti?

– Dviejų dalykų – amato ir pasaulėžiūros. Amatas – techninis, interpretacinis, psichologinis, organizacinis atlikėjo arsenalas, be kurio nei pasažą sugrosi, nei programą paruoši. Pasaulėžiūra – gerokai platesnis dalykas. Tai – gyvenimo išminties, patirčių ir idealų mišinys, kuris uždega studento norą matyti kuo platesnį pasaulį, domėtis ir kurti. Scenoje, mano nuomone, turėtų kurti visapusiškai išsilavinusios, įdomios, socialiai aktyvios ir daug pasakyti galinčios asmenybės, turinčios nepriekaištingą amatininko arsenalą. Būtent tokias asmenybes stengiuosi ugdyti tiek savo privačioje klasėje, tiek akademijose.

 

Galbūt įvardytumėte, kuo jaunieji pianistai skiriasi nuo vyresnių kartų pianistų?

– Mano mėgstamiausia epocha pianistiniu požiūriu – 20 a. pirmoji pusė. Kolekcionuoju senus įrašus, klausau jų net dažniau nei modernių atlikėjų. Didžiausias mano pastebimas skirtumas – anų laikų pianistai mieliau improvizuodavo, kurdavo patys, aranžuodavo mėgstamas melodijas bei rašydavo parafrazes. Tad ir jų interpretacijos būdavo išradingesnės – juk jie tarytum save pastatydavo į vieną lygmenį su kūrinio kompozitoriumi.

Žinoma, tokių pianistų turime ir šiandien, tačiau jų – tarytum mažuma. Retas mokytojas su mokiniu dirba taip, kaip 19 a. pedagogai, kur muzikinės logikos suvokimas bei improvizacija buvo tokie pat svarbūs pamokos elementai kaip techninės užduotys. Kai kurie akademijų studentai sutrinka vos paprašyti paaiškinti, pavyzdžiui, harmoninę seką ar bet kurią kitą itin svarbią muzikinės logikos dalį. Ir publikai visada maloniau klausyti pianistų, kurie tarytum kuria scenoje, laisvai laviruodami muzikinėje logikoje, o ne tiesiog išmokę pakartoti tai, ką matė natose.

Visgi vienu aspektu šiuolaikiniai pianistai yra pranašesni – publikos smalsumas ir patirčių siekis leidžia jiems kurti vis įmantresnius koncertinius formatus, maišyti senosioms kartoms tarytum tabu buvusius elementus ir leisti muziką išgyventi anksčiau nepatirtais būdais. Todėl išradingi ir aktyvūs atlikėjai šiandien geba sukurti unikalius koncertinius projektus.

 

Kokie didžiausi iššūkiai Jums kyla Jūsų darbe?

– Visur spėti. Esu žmogus su daug interesų ir viską, ką darau, stengiuosi daryti kokybiškai. O tų darbų ir impulsų yra įvairiausių – pradedant koncertais, baigiant renginių prodiusavimu. Dar esu dviejų mažų vaikučių tėtis ir mano prioritetų piramidėje laikas namuose su jais visada bus aukščiausiame taške. Taigi kartais tenka ir naktimis padirbėti, ir tris dalykus tuo pačiu metu daryti, kad tik viską spėčiau.

 

Paliesiaus dvare atliksite savo fortepijoninę misteriją „Venecijos pirklio istorijos“. Skamba tikrai intriguojančiai. Kaip gimė idėja sukurti tokią programą?

– Venecija daugeliui mūsų yra vienas labiausiai įkvepiančių miestų. Visgi man pamatyti turistų labiausiai pamėgtas vietas ir pastatus užtenka kelių dienų, o tada dėmesys krypsta į skersgatvius, užkulisius, žmones ir jų pasakojamas istorijas. Taigi ir šią misteriją skyriau tik venecijiečių žinomoms legendoms, atkeliavusioms dar iš viduramžių, kurias ilgai kolekcionavau ir galiausiai iš jų sudėjau vientisą pasakojimą. Ši programa – tarytum fantazija, kurioje Venecijos mitologija persipina su muzikos garsais bei kvapais, įtraukdama klausytoją į niekad kitaip nepajaučiamą Venecijos patirtį, tamsią ir jaudinančią.

 

Programoje skambės ir Jūsų paties kūriniai. Kaip komponavimas įsipaišo į Jūsų kaip muzikanto, pianisto gyvenimą?

Savo muzikos beveik nekuriu, mieliau improvizuoju ir aranžuoju kitų kompozitorių kūrinius. Tai darau, kai nerandu mano koncertinei idėjai tinkamų kūrinių, sukurtų kitų kompozitorių. Savo programas kuriu kaip tam tikrus filmus, kur visi muzikos kūriniai tarytum aktoriai atlieka tam tikrą svarbią rolę. Visgi šiuo aspektu esu kiek mažiau apribotas nei filmų režisieriai – neradęs man tinkamo aktoriaus, tiesiog jį parašau pats.

 

Kokie Jūsų artimiausi ateities planai?

Pasibaigus aktyviam vasaros sezonui ir visiems numatytiems renginiams, jau rudenį pristatysiu naujausią solinę programą, ruošiuosi jos įrašams. Taip pat laukia įdomi kelionė atgal į vaikystę – gavau kiek netikėtą kvietimą į Estijos miestą Narvą, kur prieš 21 metus laimėjau ten organizuojamo konkurso Grand Prix – koncertuosiu su to miesto simfoniniu orkestru salėje, kurioje, veikiausiai, gavau svarbiausią postūmį eiti muzikos keliu. Laukia itin emocionalus koncertas.

Visgi, tarp visų darbų planai kasdien tie patys – kuo daugiau laiko praleisti namuose su augančiais vaikais. Neįsivaizduoju malonesnio ir labiau įkvepiančio užsiėmimo.