Kaip solistas pianistas Gintaras Januševičius groja daugiau nei su 30-čia orkestrų, solines bei kamerines programas pristatė daugelyje Lietuvos ir Vokietijos miestų, pasirodė žymiose salėse visame pasaulyje. 2017 m. jis įkūrė didžiausią Baltijos šalyse pianistų akademiją „Klaipėda Piano Masters“, o 2021 m. prisijungė prie LRT KLASIKA komandos, kur toliau puoselėja savo aistrą muzikiniam švietimui.
Jis taip pat jau dešimt metų stebina savo klausytojus išradingomis programomis. Klausytojai ilgai nepamirš jo „Sapnų gaudyklės“, „Visų Šopeno valsų“, „Naujojo koloso“ ar „Venecijos pirklio istorijų“. Kiekvienoje programoje G. Januševičius tarytum chameleonas persikūnija ne tik į kitokius personažus, tačiau kartu persikelia į kitą laikmetį, kultūrą ar muzikinį stilių. Ilgus metus dailindamas savo unikalias programas, jis kruopščiai atrenka kūrinius ir tarytum surenka juos į vientisą muzikinį vėrinį, kurį dar padailina pasakojimais, vaizdais, aktoriniais elementais ar net kvapais.
Dabar jis ėmėsi didžiausio ligšiolinio iššūkio ir po septynerių metų pristato solinę programą „Mažasis princas“. Joje G. Januševičius – ir pianistas, ir pasakotojas, muzikos garsų magija suteikiantis legendinei Antoine de Saint-Exupery istorijai dar nematytą formą. Filosofinis knygos tekstas yra apgaubiamas net 27 XIX–XX amžiaus prancūziškomis fortepijoninėmis miniatiūromis. Kovo 9 d. pianistas pristatys programą Paliesiaus dvare.
Plačiau apie koncertą: 03.09 | Mažasis princas
Šaltinis: LRT.LT
– Išgarsėjote 2004 m., tapęs jauniausiu Tarptautinio Monrealio pianistų konkurso finalininku. Jūsų skambintus kūrinius gyrė žymūs fortepijono meistrai. Kaip toks pasiekimas paveikė jūsų gyvenimą?
Pirmiausia, tai muzikos pasauliui pagarsino mano neištariamą pavardę ir atvėrė daug durų. O jau daug vėliau supratau, kad tai padėjo man pačiam pajusti, ką norėčiau veikti savo muzikiniame gyvenime.
Tuo metu, būdamas devyniolikos, tiesiog grojau savo mėgstamą muziką ir neklausiau savęs, kur tai veda. Ėmiau kiekvieną pasitaikiusią galimybę ir scenose kūriau akimirkas, kurias galėsiu ne kartą prisiminti ateityje. Manau, toks laikas menininkui yra ne tik itin produktyvus, bet kartu ir pats natūraliausias – neklausinėji savęs apie pinigus, karjerą, tiesiog užsiimi tuo, kas „veža“.
Po to ne vienerius metus praleidau „profesionaliojo“ savęs paieškose, klausdamas greičiau ne „ko norėčiau“, o „ką turėčiau daryti“, stengdamasis prisijaukinti taip visų išsvajotą karjerą. Buvo daug įdomių patirčių, akis atveriančių pokalbių, daug nusivylimų. Galiausiai kaip sūnus paklydėlis grįžau prie to, kas man teikė didžiausią džiaugsmą ir vėl atradau tą devyniolikmetį save, kurio pagrindu ir suformavau savo dabartinį sceninį etapą. Jame – tik malonumas kurti ir, kas itin džiugina, vis gausėjanti publika.
– Kokios, jūsų manymu, yra svarbiausios savybės pianistui?
Taip, prieš koncertus neužsidarau „artistinėje“, o vaikštau salėje, taip susipažindamas su atmosfera, publika, stengdamasis tapti veiksmo dalimi. Kiekvienoje salėje pojūčiai kiek kitokie ir stengiuosi juos prieš koncertą perprasti. Dar vienas, kiek naujesnis ritualas – prieš koncertą suvalgyti „Swiss-QUBE“ batonėlį. Jis padeda koncerto metu turėti daug jėgų, o po jo nenorėti šeimyninio dydžio picos.
– Koncertuojate, kuriate programas, dėstote, buvote ne vieno renginio meno vadovas, įkūrėte didžiausią Baltijos šalyse pianistų akademiją „Klaipėda Piano Masters“, 2021 m. prisijungėte prie LRT KLASIKA komandos. Kaip suderinate tiek daug veiklų?
Esu labai laimingas žmogus, nes, atrodytų, dirbu tik tai, kas man be galo patinka, žavi, įtraukia, kur jaučiu tam tikrą misiją. Man tikrai neįdomu kurti projektų tiesiog dėl kažkokių fondų pinigų įsisavinimo ar tik dėl „vardo“. Pavyzdžiui, abi vadovaujamos akademijos buvo įkurtos, nes jaučiau tokių projektų poreikį šiuolaikinėje muzikos visuomenėje. Neapsigavau – net prabėgus daugiau nei penkmečiui ir su „Klaipėda Piano Masters“, ir su „Feuerwerk Einbeck“ toliau kuriame precedentus ir idėjomis „maitiname“ projektus bei universitetus visame pasaulyje. Kai dirbi su tokiais reikalingais ir ambicingais projektais, akys savaime dega, idėjos tiesiog gimsta ir nejauti nuovargio.
Kalbant logistiškai, tiek visko aprėpti galiu tik todėl, kad turiu labai mane palaikančią šeimą. Kiekvienas darbas reikalauja laiko ir šiuo metu negalėčiau imtis didžiosios jų dalies, jei tomis valandomis su mano vaikučiais nebūtų mano žmonos bei jos tėvų. Dėl jų skiriamo laiko ir pastangų galiu atsidėti kūrybai. Taip pat, ypač koncertų Lietuvoje metu, itin padeda mano tėvai, pasirūpindami maksimaliai viskuo, pradedant transportu, baigiant koncertiniais rūbais. O KPM akademija tiksi kaip laikrodis dėl fantastiškos komandos mūsų biure.
– Jūsų programai „Mažasis princas“, kurią atliksite Paliesiaus dvare, juodraštis buvo sukurtas dar 2016 m. Gal atskleisite, kokie didžiausi iššūkiai kilo kuriant programą?
Esu perfekcionistas. Ilgai rinkau kūrinius šiai programai ir turėjau nemažai jos variantų, bet vis ieškojau, domėjausi, tikėdamasis dar tvirčiau sujungti kalbinę bei muzikinę dalis. Juk nė vienas mano pasirinktų kompozitorių nerašė savo kūrinių „Mažajam princui“, taigi juos „įkontekstinti“ buvo užduotis mano vaizduotei ir profesionalumui. Manau, kad paskutinė, publikos girdima programos versija yra ir geriausia, ir ta, dėl kurios buvo verta palaukti ir nenustoti knaisiotis prancūzų muzikos lobyne.
– Ne tik grosite fortepijonu, bet ir būsite skaitovas. Ar tai jums dažna? Koks apskritai jūsų ryšis su literatūra?
Jei knygą įsimyliu, galiu ją skaityti ne vieną kartą. Edgaro Burroughso „Tarzaną“ dar vaikystėje perskaičiau tris kartus, Alessandro Baricco „Novečentą“ – bent dešimt kartų. O „Mažąjį princą“ ruošdamas programą perskaičiau ne mažiau šimto. Naujoms knygoms visada buvau išrankus, dažnai neprisiverčiu pabaigti jau pradėtų, ypač dėl laiko stokos. O dabar skaityti daugiausiai tenka kartu su vaikais – atrandu vaikiškų knygų pasaulį ir neabejoju, kad jis mane įkvėps ne vienam scenos projektui.
– Galbūt norėtumėte perduoti žinutę būsimai jūsų publikai Paliesiaus dvare?
Labai Jūsų visų pasiilgau ir džiaugiuosi toje karališkoje, tačiau itin intymioje aplinkoje galėdamas pristatyti mano išgirstą „Mažąjį princą“. Atvykite kartu patirti įkvepiančią gyvenimo dramą, kurioje tobulai persipina meilė, viltis, išmintis bei humoras. Ir net 27 prancūzų fortepijoninės muzikos perlai.