„Tėvai man sakė, kad būtų gerai turėti kitą darbą, be muzikos. Gyvenimas sunkus ir gali būti, kad negalėsiu pragyventi vien iš muzikos, sakė jie“, – prisimena pianistas Grégory Privatas.
Rugpjūčio 16 d. į Paliesiaus dvaro koncertų salę „Pasaga“ sugrįžta Martinikos pianistas G. Privatas, 2024 m. birželį dvare grojęs su žinomu kontrabosininku Larsu Danielssonu. G. Privatas – vienas ryškiausių naujosios džiazo scenos muzikantų.
G. Privatas gimė Martinikoje 1984 m. gruodį ir yra pianisto José Privato sūnus. Nors groti mokėsi nuo vaikystės, iš pradžių studijavo inžineriją Tulūzoje ir tik vėliau atsidavė aistrai scenai. Norėdamas įsitvirtinti džiazo pasaulyje, muzikantas 2008 m. dalyvavo Montrė džiazo festivalio pianistų konkurse, o 2010 m. – Martialo Solalo konkurse, kuriame tapo pusfinalininku.
Pirmosios jo asmeninės kompozicijos ir albumas „Ki Koté“ buvo gerai įvertinti, kaip ir kiti albumai – pavyzdžiui, trečiasis albumas „Luminescence“, įrašytas duetu su Sonny Troupé, 2015 m. „Victoires du Jazz“ apdovanojimuose paminėtas kategorijoje „Metų atradimas, Frank-Ténot premija“.
Paliesiaus dvare G. Privatas pristatys savo pirmąjį solinį fortepijono albumą „Yonn“. Skambės intymi muzika, kurios ištakos siekia Karibų kultūrą, klasikinę muziką ir džiazą, fortepijonas susijungs su muzikanto balsu.
Paliesiaus dvaras siūlo išskirtinį pokalbį su muzikantu.
Plačiau apie koncertą: 08.16 | Grégory Privat: „YONN“
Šaltinis: LRT.LT
– Jūsų tėvas J. Privatas taip pat buvo pianistas. Ar tai jis įkvėpė jūsų meilę muzikai?
Tiesą sakant, mano tėvas yra savamokslis. Kai buvau vaikas, matydavau jį grojant pianinu. Todėl man net nekilo minčių rinktis kitą instrumentą. Kadangi tėvas buvo savamokslis, supažindino mane su fortepijono mokytoju, kad galėčiau išmokti teorijos ir klasikinės muzikos. Ir taip, manau, kad tėvas man perdavė meilę muzikai ir džiazui.
– Ar nuo mažens svajojote tapti muzikantu?
Ne, nemanau, kad visada apie tai svajojau. Žinojau, kad muzika bus labai svarbi mano gyvenimo dalis. Bet vaikystėje muzika man buvo tarsi žaidimas. Tiesiog mėgavausi ja ir mokymusi groti instrumentu. Tai buvo būdas smagiai praleisti laiką.
– Nors grojote fortepijonu nuo šešerių metų, vėliau studijavote inžinerijos mokykloje Tulūzoje. Tuo pat metu naktimis grojote džiazo baruose. Kas jus įkvėpė pasirinkti muziką kaip pagrindinę karjerą?
Man gerai sekėsi matematika ir apskritai buvau geras mokinys. Tėvai man sakė, kad būtų gerai turėti kitą darbą, be muzikos. Gyvenimas sunkus ir gali būti, kad negalėsiu pragyventi vien iš muzikos, sakė jie. Todėl įstojau į inžinerijos mokyklą Tulūzoje. Tačiau muzika man vis dar buvo labai svarbi, todėl norėdavau lankytis naktiniuose klubuose, susitikti su muzikantais, eiti į džemo sesijas.
Įgijau inžinieriaus diplomą ir penkerius metus dirbau Paryžiuje. Tačiau muzika tebebuvo mano gyvenimo dalimi, Paryžiuje daug grojau: džemo sesijose, kartais koncertuose naktį. Po penkerių metų nusprendžiau mesti inžinieriaus darbą – muzika manyje buvo per stipri. Norėjau sužinoti, koks jausmas būtų gyvenime užsiimti tik muzika, ar galėčiau užsidirbti pragyvenimui.
Tada nežinojau, ar pavyks, todėl tai buvo pakankamai sunkus gyvenimo laikotarpis. Bet su laiku suvokiau, kaip reikia būti muzikantu ir gyventi muzikanto gyvenimą, ką reiškia būti menininku. Bėgant metams būti tuo, kuo esu šiandien, darėsi vis lengviau.
– Kaip muzikantas, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
Manau, kad kartais sunkiausia yra nenustoti kurti muzikos. Yra daug būdų būti muzikantu: gali būti pritariantysis muzikantas, groti su įvairiais atlikėjais, jų grupėse. Taip pat gali nuspręsti kurti savo karjerą: kurti savo muziką, įrašinėti albumus, būti kūrybingas.
Manau, muzikantui nėra lengva visa tai daryti, visą laiką būti kūrybingam. Tai labai sunku, bet kartu tai svajonė – svajonė visą laiką gyventi savo aistra. Sakyčiau, kad iššūkis išlieka visada – tęsti, judėti toliau. Man tai tikrai pats didžiausias iššūkis. Bet tai mano pasirinktas gyvenimas – ir, jei nenustoji to daryti, tikrai gali rasti džiaugsmą.
– Siekdamas laisvės ir meninės nepriklausomybės, įkūrėte savo įrašų leidyklą „Buddham Jazz“. Papasakokite mums apie ją.
„Buddham“ yra žodis, kurį sakydavau būdamas mažas. Nežinojau, ką jis reiškia, tačiau vis kartodavau „buddham buddham buddham“, o tėvai klausdavo, kas tai yra. Vėliau sužinojau, kad tai dalis indų mantros, tam tikros maldos, ir nusprendžiau pasirinkti šį pavadinimą savo įrašų kompanijai. Manau, skamba gerai (juokiasi).
Apskritai, tai dar vienas pasirinkimas. Anksčiau priklausiau didelei vokiečių įrašų leidyklai, bet troškau daugiau laisvės kūrybiniams sprendimams. Todėl mečiau tą leidyklą ir įkūriau savo, kad galėčiau leisti įrašus ir sekti savo kūrybinėmis kryptimis. Dabar leidyklai „Buddham Jazz“ jau šešeri metai, su ja išleidau keturis įrašus.
– Jūsų solinis albumas „Yonn“, kurį pristatysite Paliesiaus dvare, yra intymios muzikos rinkinys, kurio šaknys glūdi Karibų kultūroje, klasikinėje muzikoje ir džiaze. Kaip gimė šios kompozicijos?
Šis albumas – muzika, kurią sukūriau per pandemiją, 2020 m., kai turėjome likti namuose. Tai buvo geras laikas kurti solinį albumą. Projekto tikslas buvo sukurti muziką solo fortepijonui, bet tada nusprendžiau kai kuriose kūriniuose pridėti savo balsą, taip jie tapo dainomis. Taigi tai solinis fortepijono albumas, bet su keliomis dainomis.
Albumo pavadinimas „Yonn“ – kreolų kalbos žodis. Esu iš Martinikos salos, kur kalbama kreolų kalba. „Yonn“ reiškia „vienas“. Šio albumo, šios muzikos žinia tokia: net jei turime daug kultūrinių, tradicijų, religinių skirtumų, esame viena. Grodamas koncertuose noriu suburti ir suvienyti žmones muzika.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš koncertą arba po jo?
Ritualų nelabai turiu (juokiasi). Bet kartais prieš koncertą stengiuosi būti labai ramus, visiškoje ramybėje, vienas, tarsi medituočiau. O jei nesu vienas, jei aplink mane yra žmonių – prieš išeinant į sceną taip pat gera pasikalbėti, pajuokauti ir atsipalaiduoti, kad energija galėtų tekėti ir kad galėčiau perduoti ją publikai.
– Galbūt norėtumėte perduoti žinutę publikai, laukiančiai jūsų Paliesiaus dvare?
– Žinoma. Tai jau antras kartas, kai grosiu savo muziką Lietuvoje, ir antras kartas, kai grosiu albumą „Yonn“. Labai laukiu susitikimo su Lietuvos žmonėmis, nekantrauju su jais pasidalinti savo muzika. Manau, kad puikiai praleisime laiką. Po koncerto džiaugsiuosi galėdamas pakalbėti su klausytojais.