Norvegijos kompozitorius ir pianistas Tordas Gustavsenas ir jo trio yra sulaukę pripažinimo visame pasaulyje.
Su įrašų studija „ECM Records“ atlikėjas išleido septynis kritikų pripažinimą pelniusius albumus, įrašytus kartu su jo trio ir didesniais muzikiniais kolektyvais, daug koncertavo JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir gimtojoje Norvegijoje, dalyvavo įvairiuose festivaliuose dar daugiau šalių. Ir gavo ne vieną garbingą apdovanojimą: Norvegijos „Grammy“ premiją, „NOPAs musikkpris“ premiją už geriausią džiazo kompoziciją, G. Bello apdovanojimą už geriausią tarptautinį džiazo albumą Australijoje, JAV muzikinio žurnalo „Stereophile“ Mėnesio įrašo apdovanojimą ir kt.
T. Gustavseno individualumo paieškos susilieja su itin atidžiu klausymusi grojant kartu, tad jis iškyla kaip ypatingas atlikėjas ir ansambliuose, ir solo pasirodymuose. Kūriniuose jis supina ir džiazo istoriją, ir refleksyvias „šiaurietiškas“ nuotaikas, ir lyrišką grožį, šitaip išsiskirdamas šiuolaikinės muzikos scenoje.
„Tord Gustavsen Trio“ albumuose buvo naujai interpretuotos Norvegijos giesmės ir sufijų poezija puštūnų kalba, J. S. Bacho bažnytiniai kūriniai, atlikti instrumentiniai kūriniai ir originalios T. Gustavseno kompozicijos.
O 2022 m. su nauju bosistu Steinaru Raknesu įrašų studijos „ECM Records“ išleistas Trio albumas „Opening“ išsiskiria tvirtais, jausmingais muzikiniais pagrindais, virtuozišku soliniu grojimu, leidžia Trio sužibėti dar labiau.
Šį albumą Tordo Gustavseno trio pristatys Paliesiaus dvare gegužės 6 dieną. Belaukdami koncerto, pakalbinome T. Gustavseną.
Plačiau apie koncertą: 05.06 | Tord Gustavsen Trio (Norvegija)
Šaltinis: LRT.LT
Kaip pradėjote groti fortepijonu ir komponuoti? Galbūt kas nors įkvėpė šią meilę muzikai?
– Pradėjau groti su tėvu, kai buvau labai mažas, 3–4 metų. Tėvas nebuvo profesionalus muzikantas, bet tada namuose daug grojo fortepijonu. Tai buvo labai svarbu mano raidai: aš su juo pradėjau improvizuoti, kurti nedideles daineles, groti iš klausos. Ir tik vėliau jis mane išmokė skaityti natas. Todėl muzika man pirmiausia buvo žaidimų aikštelė, o ne bandymas sugroti tik teisingas natas, išvengiant klaidingų…
Kaip kuriate naujus kūrinius? Papasakokite truputėlį plačiau.
– Jie prasiskina kelią į kompozicijas ir improvizacijas organiškai – tai nėra kažkas, ko sąmoningai siekiu. Manau, kad jie atkeliauja, kai yra pasirengę, pakankamai integravęsi mano muzikinėje vaizduotėje, kurioje atsidūrė man klausantis…
Pavyzdžiui, gospelo elementai ten yra visada – jie yra mano, kaip vaiko ir paauglio, muzikinės patirties dalis. Ir aš visada juos jaučiu, nesvarbu, ar kūriniuose jie lengvai aptinkami, ar slypi abstraktesniame lygmenyje.
Kaip sekasi darbuotis trio formatu? Ką įvardytumėte kaip geriausias būgnininko Jarle’o Vespestado, su kuriuo grojate jau ilgą laiką, ir Steinaro Rakneso, kuris prie trio prisijungė visai neseniai, savybes?
– Nemažas klausimas. Trio gali būti fantastiškas organizmas. Ir labai sudėtingas – juk tokiu formatu jau yra sukurta tiek daug geros muzikos. Todėl tikrai reikia savo muzika pasakyti ką nors svarbaus, antraip neturėtum to daryti… Tačiau originalumas vien dėl originalumo taip pat nėra gerai – visi eksperimentai ir ieškojimai turi būti organiški ir tinkami.
Jarle`as Vespestadas yra meistriškai įvaldęs pilnaverčio, jausmingo buvimo išreiškimą žemu garsu. Jo grojimas subtiliai groovy, nepaprastai jautrus, jis visiškai įžengia į melodijas ir motyvus ir labai stipriai papildo bei palaiko pagrindinę melodiją. Jarle`as taip pat yra tekstūrų ir garsų meistras, bet visiškai neforsuotai – jis tiesiog groja įprastu būgnų komplektu ir visada skamba ypatingai.
Steinaras Raknesas galbūt yra kiek ekstravertiškesnis bosistas, palyginus su kitais mano grupėse buvusiais bosistais. Šitaip jis man meta kitokį iššūkį, o tai yra sveika ir naudinga. Man patinka jo energija, šiltas skambesys, unikalūs įgūdžiai groti bosine gitara panašiai kaip gitara. O ypač mėgstu Steinaro elektroniką, garsą iškraipančius efektus, kurie tapo svarbia trio skambesio dalimi.
Esate džiazmenas. Kaip apibūdintumėte džiazą ir jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje?
– Džiazas platus kaip pati muzika – į savo visatą jis įtraukia visa kita, savaip seka įprastos „klasikinės“ muzikos istorijos žingsneliais (pavyzdžiui, evoliucionuodamas nuo tonalinės iki atonalinės muzikos, o tada iki įvairių neostilių). Jis apima individualų virtuoziškumą ir kolektyvinius akcentus, herojiškus pasiekimus ir kuklią sąveiką, pripažįsta esminę liaudies muzikos tradicijų vertę ir tuo pat metu atsiveria generatyviniams, čia ir dabar vykstantiems pokalbiams tarp skirtingų šalių.
Džiazas gali būti būtent tai, ko mums šiandien reikia. Intelektualiai stimuliuojantis, bet emociškai užpildantis ir jausmingas, demokratiškas ir herojiškai vizionieriškas, globalus ir konkrečiai pritaikytas. O svarbiausia, kad tai tokia muzika, kuri kvėpuoja ir kovoja prieš susvetimėjimą bei apatiją.
Ką reiškia Jūsų naujausio albumo pavadinimas „Opening“ (liet. „Atvėrimas“)?
– Pirma, objektyvesnė reikšmė – tai visuomenės ir bendruomenės troškimas atsiverti pandemijos metu. Juk albumas buvo įrašytas tarp karantinų, izoliacijos. Tačiau gilesniu lygmeniu šis albumas iš esmės kalba apie tai, kaip atverti save ir leistis grojamam kaip instrumentu – kaip būti universalios meilės, absoliutaus grožio, Dievo, kad ir kaip tai įvardytum, „fleita“.
Kritikai teigia, kad šis albumas atskleidžia naują pusę ir įneša į Jūsų kalbą viliojančio nepažįstamumo. Ar būsimuose projektuose ir toliau ieškosite dar vieno naujo kampo?
– Na, aš neieškau nieko naujo. Ieškau buvimo ir autentiškumo jausmo, kai muzika pasako kažką svarbaus. Kartais tai reiškia gilinimąsi ir ėjimą kūrybiniais ratais, kurie iš pažiūros kartojasi, bet iš tiesų subtiliai auga ir plečiasi į visas puses. O kartais tai reiškia, kad gali tekti ką nors keisti akivaizdesniu, išoriniu lygmeniu.
Pagaliau, galbūt turite žinutę būsimiesiems klausytojams Paliesiaus dvare?
– Labai laukiu sugrįžimo į Paliesių – čia man būti labai patiko kiekvieną kartą. Tokia ypatinga atmosfera, puikūs žmonės, unikali erdvė ir įkvepianti aplinka.