Prancūzas Pierras Réachas yra daugelyje šalių pagarsėjęs kaip nuostabus pianistas, meistriškai atliekantis tokius įspūdingus kūrinius kaip J. S. Bacho „Goldbergo variacijos“.
Gandas apie jį pradėjo sklisti pianistui laimėjus pirmąją premiją Olivierio Messiaeno tarptautiniame konkurse. Paskiau jis laimėjo dar ne vieną konkursą, atliko rečitalius ir pasirodė kartu su orkestrais visame pasaulyje.
Daugelis Prancūzijos muzikos mylėtojų iki šiol negali pamiršti vieno įspūdingiausių jo koncertų „Pic du Midi“ observatorijos terasoje, 2 800 metrų aukštyje, kur fortepijonas turėjo būti atgabentas sraigtasparniu! Po šio koncerto radosi Pirėnų fortepijono festivalis, kuris po kelių metų tapo festivaliu „Piano-Pic“.
P. Réachas apskritai jau 20 metų yra nenuilstantis meno renginių kūrėjas ir organizatorius. Jis taip pat laikomas puikiu pedagogu, labai gerai sugebančiu su savitu, tik jam būdingu entuziazmu perduoti mokiniams savo žinias ir siekį atrasti jausmą muzikoje.
Pianistas yra įvaldęs platų klasikinį repertuarą – tačiau arčiausiai prie širdies jam yra L. van Beethoveno muzika. P. Réachas visada grodavo ir groja šio kompozitoriaus kūrinius su didžiule aistra, o šiandien geba atlikti 32 L. van Beethoveno sonatas – ir tai jam yra tikras pasiekimas, atspindintis nepalaužiamos valios, sunkaus darbo ir griežtų tobulumo siekių sintezę.
Beethoveno rečitalį jis atliks ir birželio 3 dieną Paliesiaus dvare. Belaukdami koncerto, pakalbinome atlikėją.
Plačiau apie koncertą: 06.03 | Beethoveno rečitalis: Pierre Réach (fortepijonas, Prancūzija)
Šaltinis: LRT.LT
Kas supažindino Jus su fortepijonu?
– Mano močiutė buvo pianistė. Jai teko staiga palikti savo miestą Smirną (Izmirą Turkijoje), kuriame gimė mano mama, nes jos rajonas buvo padegtas per armėnų genocidą.
O Prahoje ir Karlsbade šeimai teko išgyventi Šoa (hebr. Holokaustas). Manau, tai buvo tarsi palikimas man: turėti šią galimybę tęsti tai, ko mano tėvai ir seneliai nebegalėjo šiomis baisiomis Antrojo pasaulinio karo akimirkomis.
Aš turėjau absoliučią klausą ir tėvai man nuomojo nedidelį pianiną. Taip pradėjau mokytis groti pas seną mokytoją, vardu Madeleine Foucher, kurios niekada nepamiršiu.
Ar nuo pat vaikystės norėjote tapti pianistu, o gal rimtai svarstėte kitą profesiją?
– Mano patarimą sudaro vos vienas žodis. Jis pritaikomas ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Tas žodis yra NUOŠIRDUMAS. Visiems savo mokiniams liepiu būti nuoširdiems, gerbti kūrinius ir elgtis taip, kad eidami miegoti galėtų pasakyti, kad padarė viską, ką galėjo.
Ne tik grojate, bet ir organizuojate renginius, dėstote, esate konkursų žiuri narys jau daug metų. Ką pastebėjote apie muzikos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje?
– Neįsivaizduoju, kaip muzikantas gali gyventi autentiškai ir nebūti mokytoju – nes man Muzika reiškia būtent perdavimą ir dalinimąsi meile didiesiems kompozitoriams ir jų kūriniams.
Žinau, kad kai kurie garsūs interpretatoriai nemoko, galbūt jie neturi kantrybės, bet nesutinku su tokiu požiūriu. Taip pat manau, kad mokytojas, kuris neturi patirties scenoje ir grojimo publikai patirties, nesugebės gerai to išmokyti – o juk tai svarbu pianisto profesijai.
Aš taip pat organizuoju koncertus kai kuriuose festivaliuose, nes jaučiu didžiulį malonumą kviesdamas man patinkančius menininkus. Kai kurie iš jų dabar yra artimi mano draugai ir man gera žinoti, kad mūsų draugystės ir bendravimo pradžią įkvėpė dalijimasis muzika.
Dabar pasaulyje tarptautinė situacija yra bloga, kai kuriose šalyse yra daug sunkumų ir karų. Niekada koncertų ir muzikos poreikis nebuvo toks didelis ir svarbus kaip dabar. Tikiuosi, kad ateityje daug daugiau žmonių tai supras.
Ir dar, visada sakau savo mokiniams, kad svarbiausia yra išlaikyti kūrinių dvasią. Nemėgstu pernelyg didelio viešumo, efektų – man nieko nėra gražiau už paprastą, nuoširdžią, kūrinį gerbiančią interpretaciją. Deja, gali būti, kad dėl naujų technologijų, besikeičiančios visuomenės rizikuojame prarasti tikrąją didžiųjų kūrinių dvasią.
Jūsų nuopelnu gimė ne vienas koncertas ir festivalis… Kokiu pasiekimu labiausiai didžiuojatės?
– Negaliu pasakyti, kad didžiuojuosi, bet galiu pasakyti, kad esu laimingas. Man tai yra svarbiausia. Su muzika atnešti žmonėms laimę, kaip gerus vitaminus, ir padėti jiems patiems tai padaryti – nes pasaulis ne visada teisingas ir dažnai žiaurus.
Ar pamenate, kada pirmą kartą atlikote L. van Beethoveno kūrinį? Ar Jūsų ryšis su šiuo kompozitoriumi per metus keitėsi?
– Būdamas šešerių grojau Beethoveno „Leichte Sonaten“, mažąsias sonatas (op. 49). Tuo labai didžiavausi. Prisimenu, kad mama paskambino telefonu savo seseriai papasakoti, kad atmintinai pagrojau tą gražiąją sonatiną…
Ryšis su Beethovenu mane lydėjo visą gyvenimą. Bet kai buvau labai jaunas, nesupratau Beethoveno muzikos žmogiškumo ir kiek daug ji gali padėti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Kokią žinutę perduotumėte būsimai publikai Paliesiaus dvare?
– Labai džiaugiuosi galėdamas jums groti. Atnešu jums savo mylimą muziką kaip geriausia, ką galiu pasiūlyti, ir tikiuosi, kad jums patiks mano koncertas. Dėkoju, kad atvykstate ir dovanojate man šią nuostabią galimybę! Nekantriai laukiu greito susitikimo!