Ukrainoje gimusio, Kanadoje gyvenančio pianisto ir kompozitoriaus Dmitrijaus Levkovičiaus pasirodymai giriami už „neeilinį meninį išprusimą“ (vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“) ir „muzikos supratimą, toli lenkiantį daugumą jo bendraamžių“ („American Record Guide“). O originalios jo kompozicijos sulaukė „Philadelphia’s Broad Street Review” įvertinimų už „nuoširdžias melodijas“ ir „didžiules emocines bangas“.
D. Levkovičius 11 metų tobulino fortepijono įgūdžius pas Sergejų Babajaną, o kompozicijos įgūdžius „Curtis“ muzikos institute JAV. Jis yra daugiau kaip 20 tarptautinių pianistų konkursų laureatas, tarp jų Kinijos, Klivlendo, Vokietijos pianistų, Ginos Bachauer, Jose Iturbi ir Vandomo premijų laureatas. Atlikėjas yra pelnęs daugybę „publikos numylėtinio“ apdovanojimų ir specialių prizų, ypač už geriausią F. Chopino kūrinių atlikimą. Šiandien jis koncertuoja visame pasaulyje su garsiais orkestrais žymiausiose koncertų salėse.
Balandžio 2 d. D. Levkovičius atvyksta į Paliesiaus dvarą koncertui „Goldbergo variacijos“. Belaukdami pasirodymo, pakalbinome atlikėją.
Plačiau apie koncertą: 04.02 | Goldbergo variacijos: Dmitri Levkovich (fortepijonas, Ukraina / Kanada)
Šaltinis: LRT.LT
Esate laimėjęs daugiau kaip 20 tarptautinių konkursų. Ar manote, kad konkursai pianistams labai naudingi – ar visgi reikėtų ką nors patobulinti?
– Man patinka toks angliškas posakis, kuris, manau, puikiai atsako į dalį klausimo. Kam pasaulyje yra daugiausia vietos? Vietos tobulėjimui. Kad ir kokie būtų pianistų konkursų trūkumai, jie tikrai buvo naudingi mano muzikiniam tobulėjimui. Jei nebūčiau dalyvavęs konkursuose, nebūčiau toks pianistas, koks dabar esu.
Žinoma, kad ir ką besakyčiau, tarp žiuri vis tiek atsiras korumpuotų teisėjų. Jeigu susirinktų ir prabalsuotų pastarųjų 20 metų konkursų dalyviai, tikrai būtų išskirti keli teisėjai, kuriems neturėtų būti leista teisėjauti. Tačiau akivaizdi dalyvavimo konkurse nauda tikrai nusveria trumpalaikį nusivylimą susidūrus su tais blogais pagarsėjusiais teisėjais.
Kaip repetuojate, ruošiate naujas programas?
– Turbūt pačios svarbiausios savybės yra laisvė išreikšti save fortepijonu ir žmogiškosios savybės. Fortepijonas – tai visų pirma komunikacijos būdas.
Esate ne tik pianistas, bet ir kompozitorius. Ar tai paveikia Jūsų požiūrį į atliekamus kūrinius, jų interpretaciją?
– Argi galėtų nepaveikti?! Jau vien dėl to, kad žinau, ką reiškia užbaigti kūrinį, kiek mažai nurodymų užrašoma ir kiek daug turi nuspręsti pats atlikėjas. Kompozitorius dažnai norėtų kiekvienai natai naudoti skirtingą dinamikos ženklą, bet lape to būtų per daug, atrodytų labai nepatraukliai. Be to, kartais atsiranda toks atlikėjas, kuris panaudoja „neteisingą“ tempą ir „neteisingą“ dinamiką – ir sukuria daugiau magijos negu kompozitorius manė esant įmanoma.
Komponavimas gali būti mistiškas procesas. Atrodo, kad kai kuri muzika visada tvyrojo ore, tik ir laukė, kol bus atrasta ir užrašyta.
Koncertavote daug įvairių šalių. Ar Jums publika, muzikos kultūra skirtingose šalyse skiriasi?
– Muzika yra universali kalba. Kad ir kur koncertuočiau, susirinkę klausytojai man labai brangūs. Tai, kad jie atėjo, reiškia, kad jie smalsūs ir trokšta gilaus grožio.
Nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo daugiau kaip metai. Kaip tai Jus paveikia?
– Šiuo metu jaučiuosi nusivylęs, kad karas, kuris buvo pralaimėtas per pirmąsias 6 dienas – kadangi nebuvo paimtas Kijevas – vis dar nesibaigė. Kodėl viskas taip vilkinama, kodėl Ukrainai netiekiama bent jau amunicija, kurios jie prašo?! Tai taip nesąžininga, kad Ukraina verčiama grįžti į apkasų karą, kuris turėtų būti likęs praeityje.
Paliesiaus dvare atliksite J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“, labai reikšmingą ir labai sudėtingą kompoziciją. Koks Jūsų santykis su šiuo kūriniu?
– Niekada neturėjau pakankamai kantrybės išklausyti šiuolaikinio visų „Goldbergo variacijų“ atlikimo, kol pats nepradėjau jų mokytis – o tai buvo praėjusią vasarą. Išklausydavau dalį kūrinio ir netrukus prarasdavau susidomėjimą. Bet tai niekada nebuvo šios didingos muzikos kaltė. Dažniausiai problema būdavo ta, kad kūrinį labai sunku išmokti ir atlikti – todėl pianistai nusprendžia visiškai pakartoti kiekvieną variaciją ir kūrinys trunka ne 35 minutes, o daugiau kaip valandą.
Aš, savo nuostabai, pastebėjau, kad Glennas Gouldas, kuris ir išgarsino šį kūrinį, beveik nebandė variacijų kartoti, todėl variacijos tapo jaudinančia kontrastų ir vaizduotės kupina kelione. Kaip sakoma: „viskas priklauso nuo pateikimo“.
Kokie Jūsų planai artimiausioje ateityje?
– Labai laukiu geros karo Ukrainoje pabaigos – ir paties Putino pabaigos. Man to reikia, kad atgaivinčiau taip reikalingą tikėjimą žmonija.
Kalbant apie meną, išgyvenu savo kūrinių atgimimą. Šiuo metu labai džiaugiuosi, kad balandžio 1 d. Lietuvos nacionalinis orkestras atliks mano kūrinį „Fantasia“ fortepijonui ir orkestrui, su soliste Agne Radzevičiūte.
Su Agne anksčiau pasirodėme Paliesiaus dvare kaip fortepijoninis duetas – galbūt kai kurie klausytojai tai dar prisimena ir nuspręs koncerte dalyvauti ir dabar.