Švedijos kontrabosininkas Larsas Danielssonas koncertuoja visame pasaulyje, yra gavęs svarbių apdovanojimų. Iš pradžių muzikantas studijavo klasikinę violončelę ir tik vėliau pasirinko kontrabosą ir džiazą. Tačiau jis ir dabar nuolat įtraukia violončelę į savo repertuarą, o jo grojimas kontrabosu išsiskiria melodingumu, švelnumu ir lyriškumu.
Tarptautinėje džiazo scenoje L. Danielsonas pirmiausia išgarsėjo kaip itin geidžiamas scenos partneris ir koncertavo su daugybe žvaigždžių. Tačiau muzikantas visada turėjo ir kompozitoriaus gyslelę. Dabar jis yra vienas iš nedaugelio kontrabosininkų, tapusių reikšmingais grupių lyderiais: su jo vardu išleisti albumai sulaukė entuziastingų recenzijų bei apdovanojimų ir įtvirtino L. Danielssono, kaip vieno ryškiausių Europos džiazo muzikantų, reputaciją.
Paliesiaus dvare muzikantas yra pasirodęs ne kartą. Paskutinį sykį jis viešėjo 2024 m. ir kartu su pianistu Grégory Privatu atliko kūrinius iš savo albumo „Liberetto“, bene svarbiausio karjeroje. Šiais metais, rugpjūčio 22 d., L. Danielssonas grįžta į dvarą su išskirtine soline programa.
Plačiau apie koncertą: 08.22 | LARS DANIELSSON SOLO
Šaltinis: LRT.LT
– Ar galite pasidalinti jums brangiu vaikystės prisiminimu, susijusiu su muzika?
Taip. Gerai prisimenu vieną dieną: mamos gimtadienį, kai man buvo ketveri. Ji gavo dovanų akustinę gitarą – aš iškart ją pasiėmęs nuėjau į virtuvę ir užsirakinau. Sėdėjau ir grojau visą vakarą, kol svečiai šventė kitame kambaryje. Po to girdėjau mamą grojant ta gitara kartą ar du, bet tikrai ne tiek, kiek aš.
– Dirigentas Leopoldas Stokowskis kartą pasakė: „Dailininkas tapo paveikslą ant drobės. Muzikas tapo ant tylos.“ Ar sutinkate su jo mintimi?
Sutinku. Man tai ypač aktualu grojant solo. Pamenu vieną solinį koncertą prieš kelerius metus. Savo reikalavimų sąraše rašiau, kokio stiprintuvo reikia ir panašiai, tačiau taip pat parašiau: „Tyla“. Turi sugebėti panaudoti tylą muzikoje – ypač, kai groji vienas. Kartais tai, kas slypi tarp natų, yra svarbiau už jas pačias.
Manau, svarbu pasiekti, kad tyla taptų įdomi. Tada kiekvienas klausytojas muzikoje gali pats susikurti savo vaizdinius.
– Jūsų naujausias albumas – 2026 m. albumas „Echomyr“, išleistas kaip serijos „Liberetto“ dalis. Ar galėtumėte papasakoti apie jį daugiau?
Sakyčiau, kad šis naujas albumas yra mūsų ankstesnių albumų tęsinys. Kartu grojame jau gan daug metų. Tiek laiko kartu išliekančioje grupėje atsiranda kažkas nepaprasto – vis geriau pažįsti žmones, ir mūsų, kaip muzikantų, tarpusavio sąveika tampa ypatinga. Manau, kad šiame albume būtent tai ir išvystėme. Kompozicijos šiek tiek primena ankstesnius albumus, nors kai kurios gan skirtingos. Viena daina gal labiau susijusi su Pietų Amerikos muzika, viena skirta Johnui Coltrane’ui – anksčiau to nebuvo. Be to, nemaža dalis muzikos buvo įrašyta studijoje gyvai.
– O ko publika galėtų tikėtis artėjančiame jūsų koncerte Paliesiaus dvare?
Kol kas tiksliai atsakyti negaliu, bet jau turiu idėją, kurią esu pradėjęs įgyvendinti. Bus improvizacijos, atliksiu ir dainas. Grosiu ir kontrabosu, ir violončele, panaudosiu ir šiek tiek elektronikos. Noriu, kad šis koncertas skirtųsi nuo kitų mano solo koncertų.
Kadangi jau esu grojęs Paliesiaus dvare, daug galvoju apie tą vietą. Koks jausmas bus ten sėdėti su savo instrumentais, kažką daryti kartu su publika. Man tai tikrai didelis iššūkis, kurio labai laukiu. Dėl to ir repeticijos kitokios – nes šis koncertas vis sukasi man mintyse. Kita vertus, noriu būti spontaniškas – o kadangi būsiu vienas, koncerto kryptį tikrai galėsiu pakeisti.
– Kaip šie trys instrumentai – kontrabosas, violončelė ir elektronika – jūsų muzikoje papildo vienas kitą?
Na, manau, kad koncerte pradėsiu groti kontrabosu. Tai mano pagrindinis instrumentas. Bet nuo tada, kai pradėjau groti violončele, vien tik su kontrabosu jaučiuosi truputėlį „nuogas“. Violončelė man padeda, nes ji skamba kitaip. Manau, kad mano grojimas violončele labai skiriasi nuo kitų violončelininkų, nes daug groju pirštais, ne stryku, ir naudoju tam tikrus efektus – elektroninius efektus. Būtent juos dabar ir ruošiu.
Atliksiu dainų kontrabosu, bandydamas išgauti tam tikrą šio instrumento skambesį. Jei kalbame apie Bacho kūrinius solo violončelei – na, jiems atlikti tinka tik vienas instrumentas. Bacho muzikoje gali girdėti akordus, bet jis jų negroja. Panašiai bandau improvizuoti atlikdamas džiazo kūrinius: vienu metu išgauti tiek bosinius akordus, tiek melodijas. Negaliu visko sugroti vienu metu, bet galiu tai padaryti grodamas tam tikru būdu. Tikiuosi, kad klausytojai tai išgirs.
– Kaip muzikantas, su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate?
Didžiausias iššūkis man, kaip koncertuojančiam muzikantui, šiuo metu yra kelionės ir logistika, nes instrumentai gan dideli. Tai visada iššūkis – viską susiorganizuoti. Taip pat nuolat mąstau, kokiose vietose teks groti, kokia bus situacija.
Tačiau turiu ir mėgstamų iššūkių. Pavyzdžiui, išeiti į sceną ne viską suplanavus, ketinant improvizuoti. Labai mėgstu improvizaciją.
– O ar vietos, kuriose grojate, daro įtaką jūsų muzikai? Pavyzdžiui, skirtingos koncertų salės?
Taip, turi įtakos. Kad ir šis solinis koncertas, kuriam ruošiuosi… Labai gera žinoti, kaip ten, Paliesiaus dvare, viskas atrodo, kaip skamba, kokia atmosfera. Žinoma, dabar bus kitaip nei praeitą kartą, bet tai vis šis tas. Tikrai didelę įtaką turi garsas ir akustika. Ir, žinoma, publika – ypač pasirodant vienam.
– Ar ateityje planuojate judėti link naujų muzikinių horizontų?
Nuolat link jų judu. Planuoju įrašyti daugiau kūrinių. Turiu tikslą įrašyti ką nors solo. Taip pat įrašinėjame albumą duetu su Cæcilie Norby, Danijos dainininke. O kitais metais planuojame įrašyti albumą duetu su pianistu Leszeku Możdżeriu.