„Dabar tokie laikai, kai menas negali nueiti toli nuo politikos, nori to ar nenori. Nebūtinai turi būti karo iliustracija, bet pati refleksija yra“, – sako Vladimiras Tarasovas.
Birželio 7 d. į Paliesiaus dvarą sugrįžta du žymūs Lietuvos atlikėjai – įspūdingasis pianistas Viktoras Paukštelis ir pasaulinio garso būgnininkas, džiazo virtuozas Vladimiras Tarasovas. Klausytojams jie pristatys programą, kurioje susitiks barokinė muzika ir šiuolaikinė improvizacija. Koncerte taip pat bus naudojami ir naujieji dvaro senoviniai instrumentai – vargonai ir klavesinas.
Vladimiras Tarasovas – išradingas perkusininkas, kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis valdo daugybę muzikos stilių, tačiau pagrindiniai jo interesai – laisvasis džiazas ir improvizacinė muzika. Viktoras Paukštelis neretai vadinamas unikalios prigimties menininku, nes publikai pateikia dviejų savo talentų – tapybos ir skambinimo fortepijonu jungtį. Po itin sėkmingo pianisto pasirodymo Niujorko „Carnegie Hall“ koncertų salėje „The New York Concert Review“ pažymėjo „aukščiausios klasės“ Viktoro ritmo pojūtį, o jo muzikavimą vadino nuoširdžiu, tvirtu ir uždegančiu.
Plačiau apie koncertą: 06.07 | Paukštelis / Tarasov grįžta į Paliesiaus dvarą
Šaltinis: LRT.LT
– Kaip susipažinote ir pradėjote kartu vykdyti meninius projektus?
Vladimiras Tarasovas: Su Viktoru susipažinau prieš kokius 15–20 metų. Man rodos, Saulius Žukas sakė, kad gros labai įdomus pianistas. Aš buvau tame koncerte ir man taip patiko. Viktoras, atrodo, groja visiškai standartinę klasiką, bet vis tiek matyti, kad turi savo stilių, turi ką pasakyti. Nuėjau pas jį, pasikalbėjom.
Pamenu, kad ir Arvydas Šaltenis, mano geras draugas, kuris tuo metu buvo meno akademijos rektorius ir prižiūrėjo Viktorą, kai jis ten mokėsi, man gerai atsiliepė apie Viktorą kaip apie dailininką, tapytoją. Neseniai pasižiūrėjau ir Antverpene atidarytą Viktoro parodą, galiu pasakyti – super.
Matote, yra toks dalykas: talentas arba yra, arba jo nėra. Kartais sako „turi truputį talento“ – taip nebūna. Apie Viktorą galima pasakyti, kad talentas tikrai yra. Jeigu žmogus yra tikras menininkas iš vidaus, jis gyvena savo menu – nesvarbu, ar muziką groja, ar tapo, jis išreiškia save. Man patinka, kad Viktoras, kaip muzikantas, dailininkas, menininkas, nenori pasirodyti, maždaug: štai, čia aš, Viktoras Paukštelis, žiūrėkit, koks aš geras. Ne, jis yra dalis to meno, kurį kuria, tai yra jo vidus, jis pats yra garsas, jis pats gali skambėti – ir tai labai svarbu.
Viktoras Paukštelis: Vladimiras kaip ir nupasakojo, susipažinome per „Art Vilnius“. Žinoma, apie Vladimirą buvau girdėjęs jau labai seniai, nes jis vienas rimčiausių džiazo muzikantų Lietuvoje, vienas iš nedaugelio, kurie turi tikrą tarptautinę karjerą. Jis grojo su aukščiausio lygio muzikantais – GTČ trio (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas), kurie Sovietų Sąjungoje buvo vieni moderniausių, demokratiškiausių ir įdomiausių. Taip žinojau, kad Vladimiras yra koncertavęs su daugeliu pasaulinio lygio superžvaigždžių. Tad man buvo didelė garbė susipažinti ir džiaugiuosi, kad galime kartu kurti.
– Jūsų koncerte Paliesiaus dvare susitiks barokinė muzika ir šiuolaikinė improvizacija. Kaip gimė idėja sujungti šiuos žanrus?
Vladimiras Tarasovas: Praėjus keletui mėnesių ar metų po susipažinimo sugalvojome bendrą programą. Aš, žinoma, žinojau, kas yra barokas, jis žinojo, kad baroko muzika yra labai artima džiazo improvizacinei muzikai, nes ten irgi improvizacija. Ir mačiau, kad Viktoras nėra standartinis atlikėjas, kuris tiesiog pasistato natas ir groja. Jis turi ką pasakyti, moka improvizuoti – ir improvizuoja puikiai. Taip ir padarėme programą „Barokiniai gobelenai“.
Viktoras Paukštelis: Kadangi Vladimiras atstovauja improvizacijos pasauliui, džiazui, laisvajam džiazui, o aš labiau klasikinei muzikai, kuri yra paremta tam tikromis ilgametėmis tradicijomis ir taisyklėmis, mūsų kūryba papildė viena kitą ir sintezė įvyko visai natūraliai. Kita vertus, kaip Vladimiras minėjo, barokinė muzika yra artima improvizacijai, nes paremta improvizaciniais principais, net, sakyčiau, džiaziniais principais, kai yra tam tikros nuolatinės harmonijos (kad ir basso continuo), bosai, o viršuje daug improvizuojama naudojant įvairias melizmas, treles, mordentus.
– Bus naudojami ir naujieji dvaro senoviniai instrumentai – vargonai ir klavesinas. Kaip jie papildys programos muziką?
Viktoras Paukštelis: Pirma mintis, kuri iš karto šauna į galvą, – tiek vargonai, tiek klavesinas buvo plačiai naudojami baroko laikais. Tiesa, Paliesiaus vargonai renesansiniai, dar kiek ankstesnio laikotarpio, bet vis tiek puikiai tiks mūsų projektui. Šie instrumentai turi unikalų, kitokį skambesį ir labai įdomu, kaip skambės su mušamaisiais.
Be to, šie instrumentai man artimi, nes ir vargonai, ir klavesinas yra klavišiniai, tad pernelyg nuo fortepijono nenutolsta. Manau, kad bus tikrai įdomus koncertas ir eksperimentas, kurį galima padaryti tik Paliesiuje, nes tik čia gali rasti šiuos instrumentus. Niekur kitur to išgirsti nepavyks.
Vladimiras Tarasovas: Idėja kilo Viktorui ir manau, ji tikrai gera. Muzika kaip tapyba, tai yra garso spalvos. Klavesinas, senieji instrumentai – tiesiog malonumas juos girdėti. O ką mes darysime su tomis garso spalvomis, tai jau priklauso nuo menininko, nuo mūsų. Aš žinau, kad Viktoras puikiai viską padarys. Malonu, kad jis sugalvojo programą, o dabar – įtraukti senuosius instrumentus.
– Koks yra jūsų kūrybinis procesas kartu vystant tokius projektus? Ar turite griežtą tvarkaraštį, ar viskas greičiau spontaniška?
Vladimiras Tarasovas: Griežtai vyksta pagal natas. Jeigu mes paimame kokią nors temą, tos melodinės temos vedimas yra griežtas, o visa kita jau priklauso nuo Viktoro, kaip jis groja, kaip improvizuoja, skirtingi tempai ir t. t. Mes žaisim, menas yra žaidimas, kaip esu sakęs, garso žaidimas. Galima žaisti ir vienam, bet kai yra partneris, kuris tave girdi ir iš karto atsako, groja su tavimi, tai tiesiog malonumas, taip pat ir klausytojams. Taip gimsta duetas ir muzika – muzika pradeda gyventi pati.
Viktoras Paukštelis: Paantrinsiu Vladimirui, kad yra tam tikra pagrindinė schema, kurioje sudėlioti pagrindiniai taškai kaip temos, o kitur yra laisvos vietos, kur improvizuojama ir labiau pasiduodama nuotaikai ir momentui. Labai daug priklauso nuo klausymo. Man darbas su Vladimiru imponuoja dėl to, kad visada yra tam tikrų akimirkų, kai atsiranda kažkokių netikėtų idėjų, kurios priverčia tave patį tapti naują, originalų. Dėl to koncertuoti su Vladimiru yra vienas didžiausių malonumų.
Kaip tik neseniai klausiau aktoriaus Alo Pacino interviu, kuriame jis sakė, kad savo aukščiausią aktorystės meistriškumo lygį jis pasiekė tada, kai pradėjo įsiklausyti į kitus aktorius, kurie vaidina kartu, ir atsiduoti jų energijai, tam tikra prasme tapdamas jungiamąja medžiaga ir atsisakydamas savo ego. Tokie kūrybiniai momentai su Vladimiru man įdomiausi ir jie atsiranda būtent per improvizaciją. O tai slypi ne tik skirtingose natose, bet ir interpretacijoje: tembruose, tempe, garsume ir taip toliau.
– Abu ne tik muzikuojate, bet ir dirbate su vizualiaisiais menais. Kaip galėtų atrodyti jūsų bendras projektas šioje srityje?
Vladimiras Tarasovas: Reiktų pamąstyti. Jau minėjau, kad man labai patiko, ką Viktoras darė. O aš irgi dariau savo, kaip vadinau, garso žaidimus. Na, šia linkme kol kas dar negalvojau, bet davėte gerą idėją (juokiasi). Reiks pagalvoti, būtų galima padaryti ką nors įdomaus.
Viktoras Paukštelis: Kaip Vladimiras sako, mes turbūt per daug apie tai negalvojome, nekalbėjome. Bet, žinoma, mane tai domintų, nes Vladimiras dirba ir su vaizdu, ir su garsu, jo instaliacijos labai įdomios. Jeigu atsirastų susikirtimo taškų, mielai galima pagalvoti, kaip sujungti mano tapybą su Vladimiro plačiu mąstymu.
– Kas, jūsų nuomone, sieja muziką ir vizualiuosius menus?
Viktoras Paukštelis: Galbūt pasakyčiau, kad ir viskas, ir niekas. Iš vienos pusės, garsas ir vaizdas nieko bendro neturi, bet jeigu pradėsi gilintis, gali rasti labai daug bendrų taškų. Pradedant nuo formos, struktūros, balanso, ritmo ir daugelio kitų dalykų. Manau, kad būtų galima padaryti atskirą pokalbį šia tema. Aš labiausiai išskirčiau struktūrinius dalykus, nes kiekvienas meno kūrinys turi turėti tam tikrus dėsnius. Kai tie dėsniai yra tvirti, tiek muzikoje, tiek tapyboje, o jie dažnai būna paraleliai bendri, tada kūrinys pavyksta gerai.
Vladimiras Tarasovas: Matote, kai esu scenoje, ir man, ir, manau, Viktorui, kadangi jis tapytojas, o aš dariau instaliaciją „Garso žaidimai“, vizualinė pusė padeda groti. Ir atvirkščiai, kai einu į muziejų, galeriją ar darau savo instaliaciją, jaučiuosi kaip koncerte. Tos sąsajos tikrai persiliejusios. Kaip minėjau, menas yra žaidimas. Viskas priklauso nuo menininko, kiek jis geba tai valdyti.
– Pasak jūsų, koks yra meno vaidmuo nerimastingame šiuolaikiniame pasaulyje?
Vladimiras Tarasovas: Na, pasaulis dabar yra košmaras, daug neaiškumo, nebesuprasi, ar tai diktatūros aplink, ar fašistai, katastrofa kažkokia, apie tai nėra ką ir sakyt. O menas yra menas. Dabar tokie laikai, kai menas negali nueiti toli nuo politikos, nori to ar nenori. Nebūtinai turi būti karo iliustracija, bet pati refleksija yra.
Man skirtumas yra labai aiškus, nes karas vis tiek pasibaigs ir jo nebebus, o menas gyvens toliau. Kai pasižiūrime, kas buvo kokiame 12 amžiuje ir kas vyksta dabar, skirtumas yra. Ir vis tiek mes žiūrime paveikslus, kurie buvo nutapyti prieš 600 ar 800 metų, ir tai malonumas.
Viktoras Paukštelis: Menas yra būdas pabėgti, jis niekam nedaro žalos, nekelia jokio tiesioginio smurto ar skausmo. Tai yra vieta, kurioje mes galime užsimiršti. Tačiau, kaip Vladimiras sako, menas negali būti nepolitiškas, nes vis tiek žmogus yra atspindys to, kas dabar vyksta, jis yra veikiamas aplinkos. Ir nebūtinai įtaka turi būti tiesioginė, iliustratyvi – tam tikrų poveikio požymių gali atsirasti per intonacijas, spalvas.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti publikai savo muzika?
Vladimiras Tarasovas: Jokios žinutės nenoriu perduoti. Klausykite ir išgirskite. Jeigu jums patiks, būsime patenkinti. Muzika ir menas nėra informacija, menas yra dvasinis malonumas.
Viktoras Paukštelis: Kai mes su Vladimiru kuriame, mes užsimirštame, įeiname į tam tikrą meditaciją, tam tikrą kitą pasaulį ir tiesiog pasitikime vienas kitu, klausome vienas kito, taip nukeliaujame kažkur už žodžių, žinučių ir kitų dalykų ribų. Jeigu kas nors ateina, prisijungia prie to, dalyvauja kartu – džiugu, nes be klausytojo tai neegzistuotų, nes menas egzistuoja tik dėl žiūrovo. Jeigu nėra žiūrovo, nėra meno.