Paliesiaus dvaro sienų mūras yra ko gero girdėjęs viską – barokinį muzikavimą, kovų siautulį, remontininkų gręžiamas treles ir šiuolaikinės muzikos opusus. Savyje užkonservavęs įvairių laikmečių paslaptis, šis pastatas yra savotiškas tiltas tarp mūsų ir prabėgusio laiko. Nenuostabu, jog šio dvaro traukos centre – žymiojoje „Pasagos“ salėje ties muzika susitinka du laiko paradoksais žaidžiantys kūrėjai, apjungiantys muziką ir vizualųjį meną. Tai pianistas Viktoras Paukštelis ir perkusininkas Vladimiras Tarasovas. Jų susitikimas gruodžio 21 dieną buvo vadinamas „Barokiniais gobelenais“. Jo metu idealią erdvės akustiką gimdančios Paliesiaus dvaro sienos atliepė vos menamus barokinius muzikavimo šešėlius, prisiliečiančius prie gyvos ir modernios improvizacijos. Šiuolaikinės improvizacijos apipinti skambėjo J. S. Bach, D. Scarlatti ir J. P. Rameau kūriniai.
Rasti bendrą tiltą, jungiantį baroko muzikos ir šiuolaikinės improvizacijos krantus šiems kūrėjams pavyko, besiremiant atlikėjo laisvės idėja kaip tilto pamatu. Kitas bendras pagrindas, juntamas šio koncerto metu – tai muzikinės minties judėjimas melizmų ar imitacijų pagrindu. Kaip ir būdinga baroko muzikantams, iš vieno salės galo į kitą pirmyn-atgal ulbėjo pamėgdžiojimai. Melodijos ir ritmo dueto tėkmėje šie imituojami motyvai žaižaravo itin skaisčiai. Tačiau vien užmetus žvilgsnį į sceną, dar nebuvo aišku, kaip barokas ir modernizmas, klasikinis fortepijonas ir džiazo perkusija palies vienas kitą.
Iš pirmo žvilgsnio skirtingi atlikėjai vėliau pasirodė kaip nepaprastai vieningas duetas. Vien užmetus akį į sceną buvo matyti, jog pianistas V. Paukštelis, su juoda apranga ir klasikiniu fortepijonu, atstovauja akademinę muzikos mokyklą ir barokinį skambesį. Kitame salės gale būgnų set‘ą aptūpęs šviesiais marškiniais apsirėdęs V. Tarasovas buvo individualybė, šioje scenoje simbolizuojanti modernią improvizaciją ir gaivališką momentinį muzikavimą, atsirišusį nuo bet kokių tradicijų ir mokyklų. Atrodo tokie individualūs skirtingų pasaulių simboliai muzikoje tegali atsišaukti iš vieno kranto į kitą signalais, imitacijomis. Ir vis dėlto, koks buvo sulipdytas skambesio santykis, suliejęs visas skirtybes į vieną tėkmę! Du baroko ir modernios muzikos krantai susitiko, suderėjo, susiliejo ir nučiuožė, kaip tegalėjo plukdomi pačių meistriškiausių ir jautriausių muzikų.
Abu solistai yra išties įspūdingi, pasižymintys laisvu tarpdisciplininiu mąstymu. Jų kuriamas skambesio srautas, be ribų ir analogų, tapo nepakartojama energijos versme. Tai – sudėtingas muzikos įvykis, reikalaujantis abiejų muzikantų meistrystės susitikti bendroje muzikinėje erdvėje, nešiniems skirtingais instrumentais, tradicijomis, stiliais ir kontekstais. Taip pat suderinti kažką gyvo, meistriško, muzikalaus ir tikro. Tačiau juk scenoje matėme du sujungimo ir dermės meistrus. Muzikus, kurių pirmieji žodžiai kūdikystėje ko gero buvo „kooperacija“ ir „menų sintezė“. Tiek V. Tarasovas, tiek ir V. Paukštelis yra tiltai, abu savo kūrybinėse smegenyse jungiantys muzikos ir vizualaus meno; klasikines muzikavimo tradicijos ir laisve alsuojančios čia pat dygstančios improvizacijos krantus.
Dviveidis analogų neturintis Viktoras Paukštelis vienu metu apsisukęs žygiuoja priešingomis muzikos ir dailės kryptimis. Savo laisva kūrybine prigimtimi įspūdį keliantis menininkas, pats sau po kojomis dėliojasi kūrybinį kelią. Kūrybinių inspiracijų jis semiasi iš daugialypio kultūrinio lauko, asmeniniams prisiminimams persipynus su kolektyviniais. Stipria menine intuicija pasižymintis atlikėjas kuria gilų ryšį su atliekama muzika bei groja su iškalbinga atlikimo technika. Jo kraujyje pulsuojantis paradoksų sinchronas leidžia laisvai žongliruoti baroko ir šiuolaikinės muzikos sinteze.
Džiazo meistras Vladimiras Tarasovas yra įvardinamas kaip pasaulinio garso būgnininkas, taip pat save išbandęs skirtingose srityse – vizualiajame mene, taip pat kompozicijoje. Nors įvaldžiusios daugybę skirtingų muzikos stilių, tačiau labiausiai jo kūrybinės šakos svyra link laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos. Perkusiniai instrumentai scenoje tampa V. Tarasovo asmeniniu orkestru, paties valdomu vos prisilietus pirštų galiukais. Tai menininkas konceptualistas, vienas iš garso instaliacijos žanro pradininkų Lietuvoje, bendradarbiaujantris su skirtingų sričių menininkais.
Koncerto metu, tarp baroko gobelenų, šilkų ir mūrų muzikavo laisvi, barokiškai modernūs, savo kūrybiniu keliu einantys muzikantai. Jautrių skambesio interpretacijų autoriai, o ne tiesiog atlikėjai. Šis projektas padėjo išgirsti baroko muziką kitaip, praturtino ją. Koncerto metu V. Paukštelis konstravo barokinės muzikos skeletą, o Vladimiras Tarasovas įvedė jį į naują mąstymo plotmę, išardydamas šią muzikavimo tradiciją. Visas šis reiškinys savyje turi hipnotizuojantį užtaisą, kuriantį stiprią būseną ir atmosferą, iki ausų panirdančią publiką į save ir į patį klausymosi procesą. Atlikėjų meistriškumo dėka paradoksų susitikimas muzikoje tapo iškalbinga ir šventiška akimirka, tarp Paliesiaus dvaro sienų palydinti 2019-ųjų metų atminimą.
Ona Jarmalavičiūtė