Pagrindinis > Koncertų refleksijos > ĮVYKO BRUNO DE SÁ IR MARCOS VINICIUS VIEIRA KONCERTAS „MILLE AFFETTI“ / 2026

ĮVYKO BRUNO DE SÁ IR MARCOS VINICIUS VIEIRA KONCERTAS „MILLE AFFETTI“ / 2026

Dalinamės akimirkomis iš vieno ryškiausių ir įdomiausių šių dienų vyrų sopranų, brazilo Bruno de Sá, ir pianisto Marcos Vinicius Vieira koncerto „Mille Affetti“.

Simo Martinonio nuotr.


Žurnalisto Valdo Puteikio atsiliepimas apie koncertą: 

„Abu brazilai, abu tame pačiame San Paulo priemiestyje gimę muzikai šiuo metu gyvena ir kuria Berlyne, o vakarykščio šeštadienio vakarą, kai Kančioginos pelkę ėmė vanoti liūtis, pradžiugino savo gausia kūrinių programa – nuo baroko iki klasicizmo – pilnutėlėje Paliesiaus dvaro Pasagos salėje susirinkusius klasikinės muzikos gerbėjus. Vyriškasis sopranas (sopraninas) Bruno De Sá ir pianistas Marcos Vinicius Vieira atliko kūrinius iš antros dainininko kompaktinės plokštelės „Mille Affetti”.

Vienas iš penkių šiuo metu itin sėkmingai koncertuojančių rečiausią pasaulyje balsą turinčių atlikėjų 35-erių Bruno De Sá išsiskiria itin aukštu natūraliu balsu, kuris neparemtas falcetu (jį naudodami ir lavindami soprano ar alto balsų registrą pasiekia kontratenorai), todėl laikomas unikaliu reiškiniu šiuolaikinėje klasikinėje muzikoje. Soprano diapazone skambantis vyro balsas dažniausiai siejamas su moterų ar berniukų atliekama muzika, o baroko epochoje, kai moterims buvo uždrausta rodytis operos scenoje ar dainuoti soliniuose dvarų koncertuose, jų balso registro arijas ar dainas atlikdavo kastratai (tarp jų žymiausias – Farinelli (1705–1782), o paskutiniu genialiai soprano partijas atlikusiu kastratu laikomas Alessandro Moreschi (1858–1922)).

Taigi natūraliai skambančiu soprano balsu šiandien pasaulio scenas stebina iš Karakaso kilęs venesuelietis Samuelis Mariño (g. 1993 m.), amerikietis Michaelas Maniaci (g. 1976 m.), moldavas Radu Marianas (g. 1976 m.), izraelietis Maayanas Lichtas (g. 1993 m.) ir, žinoma, vakarykštis Paliesiaus svečias Bruno De Sá (g. 1989 m.). Bruno nuo dvejų metukų su tėvais lankė San Paulo evangelikų bažnyčią ir nuo vaikystės giedojo jos chore, kur pastebėta jo itin aukšta tembro savybė. Jo gerklų struktūra mažesnė nei standartinio vyro, o balso stygos išsiskiria neįprastu elastingumu, todėl balsas išliko sopraninis koloratūrinis ir po brendimo. Tarsi skambėtų fleita ar obojus. Beje, muzikos mokslus Bruno pradėjo kaip fleitininkas ir klarnetininkas, vėliau baigė dainavimo studijas San Paulo universitete. Po debiuto Brazilijoje 2016 m. jis išvyko į Europą, kur pasirodė G. F. Händelio oratorijoje „Mesijas” bei dainavo vėlyvąjį G. Rossini kūrinį „Mažosios iškilmingos mišios”. O jau kaip operos atlikėjas, debiutavo ir triumfavo Sant Paulo operos teatre atlikęs W. A. Mozarto operos „Tito gailestingumas” Sesto vaidmenį. Europoje pirmieji Bruno žingsniai susiję su italų baroko kompozitoriaus Nicola Porporos opera „Polifemas”, kurioje Bruno 2019-aisiais kūrė Aci mecosoprano vaidmenį (premjeriniame spektaklyje 1735 m. tai darė Farinelli). Nors dažnai kviečiamas atlikti barokines partijas, Bruno stengiasi apimti kur kas platesnį repertuaro spektrą – su W. A. Mozartu, V. Bellini, G. Donizetti ir G. Verdi kūrinių soprano partijomis.

Pirmasis jo solinis albumas „Roma Travestita“ buvo išleistas 2022 m. rugsėjį ir sulaukė tiek muzikos kritikų, tiek publikos komplimentų visame pasaulyje. Programa su dideliu pasisekimu buvo pristatyta Versalyje, Ruane, Bairoite, San Paule, Izmire, Kremonoje, Vilniuje ir Buenos Airėse. O jau 2024 m. spalį Bruno, bendradarbiaudamas su meno vadovu ir dirigentu Jareku Thielu ir Vroclavo baroko orkestru, išleido „Mille Affetti“ – antrąjį solinį albumą, skirtą jo mėgstamiausiam kompozitoriui – W. A. Mozartui bei šio amžininkams. Fortepijoninė šios kompaktinės plokštelės versija su pianistu Marcos Vinicius Vieira vakar buvo pateikta Paliesiaus dvaro klausytojams – nuo koloratūriškai subtiliai skambėjusio W. A. Mozarto „Exultate Jubilate”, dramatiškos Persėjo arijos iš Johanno Friedricho Reichardto operos „Andromeda”, Luigi Caruso „Il fanatico per musica”, Felice Alessandri „Alessandro nell’Indie” („Se possono tanto luci vezzose”) iki Luigi Cherubini „Il Mesenzio, rè d’Esturia” bei bisui pasirinktų ir publiką prikausčiusių G. F. Händelio „Lascia ch’io pianga” ir itin švelnios braziliškos lopšinės…

Koncerto atlikėjo įvaizdis, sceninė laikysena, rankų gestai, aktorinis meistriškumas atrodė toks ažūriškai subtilus ir organiškai neatsiejamas nuo jo vokalinio talento, kad kiekvienas judesys, kiekviena mimikos išraiška ir žvilgsnis tarnavo tam, kad Bruno leistų dar kartą patikėti baroko ir klasicizmo epochų muzikos nemirtingumu.“