Patyrę skaudžių pirmųjų kartų, žmonės dažnai nebedrįsta sugrįžti net prie to, kas juos šildo. Kai 1991 m. sausį Spaudos rūmuose pirmoji Monikos Šimonėlės (Miežanskaitės) grafikos darbų paroda buvo suniokota sovietų Omon’o skausmingų įvykių sūkuryje, viskas tarsi apmirė.
Monikai paėmus fotoaparatą į rankas, tėtis Antanas Miežanskas (vienas iš garsiojo Lietuvos fotomenininkų devintuko, kurių paroda, 1969 m. atidaryta Maskvoje, žymėjo ne tik Lietuvos fotografijos meno draugijos gyvavimo pradžią) dukrą sustabdė, prašydamas nefotografuoti. Kaip ir daugelis tėvų, linkinčių vaikams kuo geriausio, A. Miežanskas taip pat bandė apsaugoti dukrą nuo nusivylimų.
Ėjo metai. Monika, įgijusi net kelias profesijas ir, apkeliavusi gražiausius Europos kampelius, vieną dieną sugrįžusi į namus, nusprendė, kad palieka besikeičiantį sostinės šurmulį. Įkvėpimą ir palaikymą jos šeima rado gamtoje, kupinoje kaitos, stebuklų ir netikėtumų.
Dukrai Liepai išsistiebus į šviesą, Monika pastebėjo jos nenumaldomą norą fotografijai. Moteris palaikė besiskleidžiantį talentą.
Moniką žavėjo dukros užsidegimas: ji smalsiai stebėjo Liepos žygius dar prieš auštant į pelkes, tupinėjimą po sodybą, ieškant geriausios akimirkos užfiksuoti ŠVIESĄ. Šviesą visame kame: žydėjime, kalbėjime, tyloje, prunkštime, žvilgsnyje, tamsoje.
Pirmoji motinos ir dukros fotografijų paroda „Šviesa“ – filosofiškas žvilgsnis pro objektyvą į ŠVIESĄ. Kiekvienoje iš fotografijų atskleista paslaptis, išjausta šių dviejų menininkių širdimis.
Parodos pristatymas – 2024 m. balandžio 13 d., 15 val.
Paroda veiks iki 2024 m. balandžio 30 d.