Šaltinis: 7MD.LT
Autorė: Raminta Jurėnaitė
Šį rugpjūtį Paliesiaus dvare į kūrybinę rezidenciją susirinko skirtingų kartų menininkai ir menininkės iš Vilniaus, Paryžiaus bei Tel Avivo. Savaitę svetingoje aplinkoje jie tapė, piešė, muzikavo ir vakarodami diskutavo. Vietos gyventojus bei kitus dvaro svečius kūrėjai pakvietė į savo kūrinių peržiūras, paskaitas ir dailės užsiėmimus. Rezidenciją vainikavo svečių menininkų paroda ir koncertas.
Reziduodami Paliesiuje Vladimiras Tarasovas (perkusija) su Viktoru Paukšteliu (fortepionas) paruošė įspūdingą koncertą apjungiantį skirtingas džiazo ir klasikinės muzikos atlikimo patirtis. Gausiai į šį koncertą susirinkusių klausytojų laukė ir pažintis su abiejų muzikos atlikėjų vizualaus meno kūriniais.
Paliesiaus dvaro rūsyje Vladimiras Tarasovas eksponavo videoinstaliaciją „Šešiasdešimtieji (Eskizas)“. Kaip ir kitų šio menininko instaliacijų, šios stiprybė glūdi sėkmingame vaizdo ir garso išraiškingumo derinyje. XX a. šešiasdešimtųjų laisvės svaigulį ir kūrybinę energiją V. Tarasovas perteikia to meto populiariausių muzikantų koncertų įrašais, skambančiais žydinčio aguonų lauko fone. Šis vaizdas patraukia dėmesį ir žadina gausias asociacijas.
Kiti keturi rezidencijos dalyviai dvaro „Pasagos“ salėje eksponavo bendrą parodą žiūrovams suteikdami puikią progą pamatyti kokias skirtingas menines strategijas šiandien pasirenka tapybos kūrėjai.
Tel Avive gyvenantis ir kuriantis išeivis iš Lietuvos Leo Ray kuria žaismingą ir lengvą fantazijos pasaulį – piešia ir tapo primityvistine vaikų piešinių maniera. Ant balto popieriaus lapų į nuotykius čia leidžiasi linksmi ir liūdni žmogeliukai, gyvūnai, paukščiai. Visos šios būtybės nupieštos kaip piktografinės figūrėlės iš linijų, apskritimų ir trikampių. Jos bėga, skrenda ar trumpam sustoja, patirdamos vis naujų nuotykių. Polinkį pasakoti istorijas L. Ray savo darbuose derina su lakoniškų ženklų kūrimu, o dekoratyvumą – su ekspresija. Nuotaikai sukurti juoda kontūrinė linija ir baltas tuščias fonas čia tiek pat svarbūs, kiek ir ryškios mėlyna, raudona bei geltona spalvos.
Priešingas polius spontaniškai Leo Ray pasąmonės žaismei – kitų trijų parodos dalyvių tapyba, besiremianti gamtos ir meno istorijos analize. Mykolė Ganusauskaitė ir Ségolène Kan susitelkė į šiuolaikinę tradicinio peizažo žanro interpretaciją. Jos kartu studijavo Nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje, išsaugojo draugystę ir šiandien bendradarbiauja su ta pačia šio metropolio dailės galerija.
Ségolène Kan pastaraisiais metais įkvėpimo ieško tolimose išvykose. Ji tapo kalnų grandinių bekrštėje stepėje motyvą kaip išsiilgtą žmogaus veiklos nepaliestos gamtos metaforą. Ant didžiulių popieriaus lapų plačiais teptuko mostais, plonu dažų sluoksniu menininkė formuoja kalnų, debesų ir skurdžios augmenijos siluetus. Viljamo Ternerio (William Turner), kaip ir Gustavo Kurbė (Gustave Courbet), tapytų peizažų pamokos menininkei svarbios, nors atsiskleidžia ne iš karto. Dirbtuvėje kameriniam gamtos etiudui ji suteikia epinio charakterio, išsaugodama šviesos pulsavimo įspūdį.
Mykolės Ganusauskaitės dėmesį Paliesiaus dvare patraukė vaizdinga Kančiogalos upės pakrantė. Ji kruopščiai tyrinėjo šio motyvo topografijos ir augmenijos savitumus, galiausiai gamtoje įžvelgdama universalią ornamentiką. Savo drobėse menininkė itin tiksliai rekonstruoja konkretų gamtovaizdį. Iš medžių, krūmų ir upės krantų vingio susiformuoja erdvinis paveikslo kompozicijos karkasas, kuriame susijungia smulkios, ornamentiškos nendrių, lapų bei žolių stiebų detalės. Analitinį konstruktyvumą Mykolė savitai suderina su gamtos nuolatinės kaitos įspūdžių perteikimu. Pulsuojantys ryškių žalios, geltonos, oranžinės ir žydros spalvų deriniai alsuoja vasaros kaitra. Mykolės paveiksluose galima įžvelgti Davido Hockney peizažų inspiracijas, kaip ir visiškai savarankiškas, savitas ieškojimų kryptis.
Viktoras Paukštelis savo kūryboje dažnai aproprijuoja senųjų meistrų kūrinius. Menininkui svarbios amžinos, egzistencinio pobūdžio šių kūrinių temos. Tuo pačiu metu tapydamas jis ne tik kartoja, bet ir varijuoja bei keičia. Šįsyk jis tapė pagal baroko tapytojo Carlo Dolci paveikslą, vaizduojantį Mariją Magdalietę (Magdaleną). V. Paukštelį sudomino ekstazės būsenos tema, pulsuojantis, dramatiškas kūrinio tonas. Atsisakydamas spalvų, perbraukdamas ir fragmentuodamas, jis atskleidžia tokio jausmų proveržio svetimumą mūsų laikmečiui. Pats patekęs į prieštaringų emocijų verpetą, menininkas verčia abejoti bei nerimauti ir žiūrovą.
Penkių tokių skirtingų menininkų individualybių paroda šį rudenį bus rodoma taip pat Švenčionių „Nalšios“ muziejuje ir Zarasų krašto muziejuje.
Meno rezidenciją dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Projekto organizatorius – Paliesiaus dvaro asociacija
