Šaltinis: 7MD.LT
Autorė: Aldona Eleonora Radvilaitė
Pasaulinio garso smuikininkas ir dirigentas Gidonas Kremeris ypač glaudžiai susijęs su Baltijos šalių kultūra – yra kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ įkūrėjas, meno vadovas bei kūrybingas renginių organizatorius. Jau ne pirmus metus Paliesiaus dvare maestro rengia festivalį „Kremerata Baltica“. Dvi dienas čia skambančios programos kaskart stebina įdomiai parinkta tematika, aukštos meninės vertės ryškiausių praeities ir šiuolaikinių autorių kūrinių pateikimu, kontrastingai sudėliojant ir stambios, ir mažesnės apimties kompozicijas.
Šiemet liepos 18 ir 19 dienomis Paliesiaus dvare vykęs festivalis sukvietė klausytojus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Vien apsilankymas šiame dvare su puikia kamerine sale, pasižyminčia profesionaliai įrengta akustika, kuria kokybiškiems įrašams naudojasi daugybė pasaulinio lygio muzikų, suteikia ir atlikėjams, ir klausytojams tikrą palaimą, pasimėgavimą gamtos grožiu, tyla, o norintiems – ir prieš koncertus rengiamais papildomais užsiėmimais bei galimybe susipažinti su dvaro istorija, paskanauti rinktinių patiekalų ar degustuoti geriausius prancūziškus vynus.
Festivalyje nuskambėjo trys koncertai – vienas liepos 18 d. ir net du 19-ąją. Kiekviename koncerte tarp įvairių smulkesnės formos, skirtingo stiliaus kūrinių įsikomponavo stambūs romantiniai opusai. Pavyzdžiui, pirmąjį vakarą girdėjome Roberto Schumanno Koncertą a-moll smuikui ir styginių orkestrui, op. 129 (René Koeringo aranžuotė violončelei ir orkestrui), solavo talentinga kanadietė violončelininkė Luka Coetzee, o pirmoje šio koncerto dalyje – Dmitrijaus Šostakovičiaus Kamerinę simfoniją, op. 110 a (pagal Styginių kvartetą Nr. 8), kurią atliko „Kremerata Baltica“, sužavėjusi publiką ypač pakilia romantine traktuote. Kitą vakarą klausėmės Schumanno Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54, kurį su jaunatvišku azartu, šiuolaikiniu ryškiu, blizgančiu stiliumi ir virtuoziniais briliantiniais skambesiais pasažuose, o lėtos tėkmės epizoduose ramiai, su keistoku rubato, paskambino Julius Asalis – kylanti žvaigždė, išrinktas BBC Naujosios kartos menininku. Orkestras, muzikavęs be dirigento, prisitaikė prie tokios solisto traktuotės ir griežė labai ryškiai, su dažnais akcentais, iki pavojingos ribos priartėjusiomis dinamikos kulminacijomis. Prieš tai šiame koncerte romantiškai pakiliai nuskambėjo Felixo Mendelssohno Simfonija Nr. 10 h-moll, kurią (taip pat be dirigento) pakiliai ir raiškiai atliko jaunieji „Kremerata Baltica“ artistai. Buvo aišku, kad juos tobulai parengė maestro Kremeris.
Taip pat šiame koncerte dar girdėjome nedidelės apimties keturių dalių Mieczysławo Weinbergo Koncertiną violončelei, op. 43bis, kurį su orkestru kruopščiai, dėmesingai traktavo Magdalena Ceple, pelniusi Latvijos metų jaunojo muzikanto titulą, pasižyminti išskirtiniu lankstumu, muzikalumu ir dideliu meistriškumu. Šiame kūrinyje romantiškoji tradicija jungiasi su modernia harmonija, ryškiomis instrumentų spalvomis. Beje, kompozitorius bei pianistas Weinbergas artimai bendravo su Šostakovičiumi, nuolat dalinosi kūrybinėmis idėjomis. Pastaraisiais metais pasaulio scenose atgimęs Weinbergas laikomas vienu iškiliausių ir produktyviausių XX a. kūrėjų.
Kalbant apie smulkesnius programos opusus reikėtų paminėti orkestro nuotaikingai pagriežtą Heinricho Ignazo Franzo von Biberio „Battalia à 10“ D-dur, C. 61, kuriuo ir prasidėjo visas festivalio koncertų maratonas, taip pat visą pluoštą latvių autorių kūrinių, kuriuos mums puikiai žinomu „kremerišku“ atlikimo braižu, pasižyminčiu giliu įsijautimu į muzikos esmę, rafinuotai subtiliai traktavo pats Kremeris su orkestru. Tai Pēterio Vasko „A sad piece“, kuriame kartu muzikavo Asalis, Pēterio Plakidžio „Liūdnas ir linksmas žiogo šokiai“, Tālivaldžio Ķeniņio Arija (pagriežė tik orkestras ) ir Jēkabo Jančevskio „Meditācija Gaismai“ smuikui ir styginių orkestrui.
Festivalio pabaigą įspūdingai papuošė dvi išskirtinio paveikumo pjesės: tarsi su potekstėmis sukomponuota bene garsiausio kartvelų kompozitoriaus Giya Kancheli „A Little Daneliade“ smuikui ir styginių orkestrui, dedikuota Gidonui Kremeriui ir jo orkestrui. Pjesė, atrodo, nukėlė į Fellini filmų su Nino Rotos muzika, fantazijų ir sapnų pasaulį, tik jau į kitą laikmetį, kuriame kalbama modernesne, aštresne kalba, skaudžiau reiškiamos emocijos. Kancheli savo kūriniu „A Little Daneliade“ pagerbė visame pasaulyje pripažintą kartvelų kino režisierių bei scenaristą Georgijų Daneliją, garsėjusį unikaliu stiliumi – liūdnomis lyrinėmis komedijomis, kuriose buvo meistriškai susiejama švelnus humoras, drama ir gili melancholija. Gal todėl Kancheli kai kurių mažų pjesės epizodų pabaigose įterpė orkestrantų atodūsius, o kartą – net teatrališką garsų šūktelėjimą pašokus nuo kėdžių. Ryškiai ir labai nuotaikingai griežė Kremeris su orkestru, o fortepijono garsais subtiliai įsiterpė perkusininkas Andrejus Pushkarevas.
Kitokio pobūdžio pjesė – dramatiškesnė, įtempta, parašyta vientisai tekančios muzikos kalba – užbaigė visą numatytą festivalio programą. Tai Giovanni Sollimos „Violoncelles, vibrez!“ dviem violončelėms ir styginių orkestrui, kurią nuotaikingai atliko Luka Coetzee ir Magdalena Ceple su „Kremerata Baltica“. Sollima yra vienas dažniausiai atliekamų šiuolaikinių Italijos kompozitorių ir pasižymi unikaliu, novatorišku muzikiniu stiliumi. Jis taip pat kuria muziką kino filmams, teatrui ir televizijos projektams. Paskutinis festivalio akcentas – bisui Kremerio pagriežta Imanto Kalniņio švelni miniatiūra „Paukščių takas“.
Atskirai aptartinas išskirtinis liepos 19-osios dieninis koncertas, kurio abi dalys buvo skirtos ryškiems kūrėjams pagerbti. Pirmoje dalyje skambėjo Belgijos kompozitoriaus ir muzikologo profesoriaus Victoro Kissine’o kūriniai, kurių atlikimo pasiklausyti į Paliesiaus dvarą atvyko ir pats autorius. Rusų kilmės kūrėjas 1990 m. persikėlė gyventi į Belgiją, kur dėsto instrumentuotę bei muzikos analizę Monso karališkojoje konservatorijoje ir Briuselio aukštojoje menų mokykloje INSAS. Žymūs dirigentai jo stilių apibūdina kaip esantį tarp Alfredo Schnittke’s ir Mortono Feldmano garsų pasaulių, o pats Kissine’as jį sieja su tyla, kuri „nesustabdo muzikos, nes ji yra muzikos dalis“. Kissine’as daugiau nei 20 metų glaudžiai bendradarbiauja su Kremeriu ir jo orkestru, atlikusiu, įrašiusiu bei užsakiusiu ne vieną šio autoriaus kūrinį.
Koncerto pradžioje skambėjo Kissine’o „Duo“ altui ir violončelei, kurį dėmesingai pagriežė altininkė Jevgenija Frolova ir violončelininkė Magdalena Ceple. Kadangi po to ėjo Fortepijoninis kvintetas, kurį sklandžiai atliko Julius Asalis (fortepijonas), Saulė Buikaitė (smuikas), Rūdolfas Miķeļsonas (smuikas), Marta Rācene (altas) ir Luka Coetzee (violončelė), o jame kompozitorius panaudojo labai panašias raiškos priemones (įvairius tyliai „šlamančius“ stygų efektus su pauzelėmis tarp kiek skirtingų trumpučių frazių, griežiamų kelių natų blyksniais, tembrinės įvairovės įnešant fortepijonui), manyčiau, todėl Kremeris tarp šių kūrinių įterpė trumputę populiarią Bacho Ariją, kurią pats subtiliai atliko, pritariant šių stygininkų ansambliui.
Antra koncerto dalis – „Hommage à Herz Frank“ (su filmo fragmentais) – įsiminė kaip išskirtinis įvykis, kuriame glaudžiai susiliejo vizualinis menas ir jį dar labiau įprasminanti muzika. Herzas Frankas yra įžymus Latvijos dokumentinio kino režisierius, scenaristas bei fotografas, laikomas vienu iš Rygos poetinės dokumentikos mokyklos pradininkų. Per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau nei 80 filmų, sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Frankas su kolegomis suformavo Latvijos „naująją bangą“, pasižymėjusią įžvalgiais filosofiniais apibendrinimais ir siekiu suprasti žmogaus sielos gelmes. Šedevru laikomas jo trumpametražis filmas „Dešimčia minučių vyresnis“ (1978), kuriame fiksuojamos teatro spektaklį stebinčio vaiko emocijos. Nuo 1993 m. iki mirties Frankas gyveno Izraelyje, aktyviai kūrė filmus ir Latvijoje, ir Izraelyje.
Kaip sakė koncerto organizatoriai, „ši programa sujungia Herzo Franko kino pasaulį ir Gidono Kremerio muzikinį balsą. Per Franko – vieno ryškiausių Latvijos dokumentinio kino kūrėjų – filmų fragmentus atsiskleidžia simbolinė žmogaus gyvenimo kelionė nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos ir dvasinės transformacijos. Vizualinis pasakojimas, kurį sukūrė Franko bendramintis ir amžininkas Vitalijus Manskis, tampa pagrindu gyvam Kremerio ir „Kremerata Baltica“ solistų pasirodymui. Muzika čia ne tik lydi filmus, bet įsitraukia į dialogą su jais, suteikdama vaizdams naują dimensiją ir emocinį gilumą. Tai patirtis, kalbanti apie žmogaus orumą, empatiją ir bendras akimirkas, kurios formuoja mūsų gyvenimus.“ Kremeris apie kūrinį sako: „Tai, kas mane labiausiai traukia Herzo Franko kūryboje, yra nuoširdumo galia. Todėl ieškodamas jai tinkamų garsų siekiau sukurti tam tikrą kontrapunktą vaizdams, kurie vietomis – net kai kuriuose fragmentuose – reikalavo tylos… Ši tyla leidžia mums giliau pažvelgti į save, lygiai taip pat, kaip kartkartėmis ir muzikos obertonai.“
Koncerte atrodė, kad klausytojus (žiūrovus), kaip ir atlikėjus, užhipnotizavo tylos, maksimalaus susikaupimo momentai stebint išraiškingas nuotraukas dideliame ekrane (ypač nuotaikų vaiko veide pasikeitimus iš filmo „Dešimčia minučių vyresnis“), jas palydint liūdnai, ramiai besiliejančiai romantinei muzikai, įtaigiai atliekamai orkestro stygininkų ir pagrindinio orkestro perkusininko Andrejaus Pushkarevo. Kūrinyje paveikiai sąveikavo tyla, įvairūs vaizdai ir abejų meno rūšių susiliejimas.
Pabaigoje norisi prisiminti, kad šio festivalio (panašiai kaip ir ankstesnio) pagrindinė misija – tęsti ryškiausių pasaulio meno kūrėjų pastangas džiuginti žmones įvairių laikotarpių, skirtingų stilių meno šedevrais, nekreipiant dėmesio į nuviliančias socialines ir politines aktualijas, skleisti muzikos idėjas ir laisvo meno mintį. Nekantriai lauksime kito „Kremerata Baltica“ festivalio Paliesiaus dvare!
