Šaltinis: 7MD.LT
Autorė: Justina Paltanavičiūtė
Instrumentinė solo muzika kartais reikalauja klausytojo susikaupimo. Kai scenoje lieka tik vienas atlikėjas ir jo instrumentas, galimi du scenarijai: ilgainiui mintys ima krypti link buitinio siužeto, ketinamo įgyvendinti po koncerto, planavimo, arba pasineriama į muziką – į tam tikrą meditatyvią būseną, pilnavertiškai išgyvenant muzikos garsus. Ne visuomet šie du scenarijai sudaro opoziciją ar yra išgyvenami atskirai, tačiau antrasis išbaigta forma pasitaiko tikrai retai. Jį, ko gero, nulemia geras koncerto elemetų derinys – organiška atlikėjo, repertuaro, koncertų salės akustikos ir architektūros, metų laiko, klausytojo nusiteikimo ir kitų elementų visuma.
Sutapimas ar ne, tokių gerai sukombinuotų muzikinių patirčių vis pasiūlo Paliesiaus dvaro koncertinė erdvė, kurioje šį kartą, spalio 14-ąją, koncertavo Edinas Karamazovas – bosnių kilmės liutnininkas ir gitaristas. Galima minėti jo sėkmingą muzikanto karjerą sufleruojančius faktus, tokius kaip bendradarbiavimas su Stingu, Renée Fleming ar kitais žymiais įvairių muzikos žanrų atlikėjais, tačiau visų svarbiausia tai, kokias patirtis šis atlikėjas suteikia publikai.
Šį kartą, dviejų dalių Paliesiaus dvaro koncerte, skambėjo dvi Johanno Sebastiano Bacho siuitos violončelei, atliktos liutnia, trys Aleksandro Glazunovo preliudai ir ispaniškais ritmais alsuojančios kompozicijos gitarai – ispanų klasicizmo laikotarpio kompozitoriaus Fernando Sor Variacijos op. 9 Wolfgango Amadeus Mozarto temomis, XX. A. brazilų kompozitoriaus Francisco Mignone ciklas „Trys braziliški valsai“, šiuolaikinio Kubos kompozitoriaus Leo Brouwerio kompozicija „El Decameron Negro“ ir XX. I pusės Paragvajaus kompozitoriaus Agustíno Barrios kūrinys „La Catedral“, atliktas bisui.
Pirmojoje dalyje skambėję E. Karamazovo J. S. Bacho siuitų violončelei interpretacijos lyg ir turėjo nukelti į didingus, nuo šiandienos nutolusius baroko laikus. Tačiau iš tiesų atmosfera buvo daug paprastesnė, artimesnė šiuolaikinei aplinkai, nes atlikėjas pats bendravo su publika, trumpai pristatydamas savo atliekamus kūrinius, kartais paaiškindamas J. S. Bacho siuitas sudarančių šokių reikšmę ar paskirtį. Tai sukūrė betarpišką ryšį tarp atlikėjo ir publikos, leidžiantį į jį, scenoje esantį vieną su savo instrumentu, pažvelgti kaip į tarpininką tarp kompozitoriaus ir publikos, bet ne į ryškią muzikos pasaulio asmenybę.
Nors J. S. Bacho Siuita violončelei Nr. 1, G-dur, BWV1007 yra tikriausiai vienas dažniausiai atliekamų kūrinių violončelės repertuaro kontekstuose, atlikti ją liutnia – visai kas kita. Visų pirma, skiriasi liutnios ir violončelės instrumentų specifika – gnaibomuoju instrumentu skambinti kūrinį, originaliai sukomponuotą griežiamajam, gali tapti iššūkiu atlikėjui. Tačiau šiame kontekste labiau norisi kalbėti ne apie akivaizdų E. Karamazovo virtuoziškumą, bet jo atliekamos muzikos apie poveikį klausytojui, kuris buvo gana netikėtas: J. S. Bacho Siuita Nr. 1 nuskambėjo laisvai, tarsi improvizuojant, tačiau išvengiant romantiško sentimentalumo. Lyginant su kitomis šio kompozitoriaus muzikos interpretacijomis, kiek neįprastai, tačiau intelektualiai ir įtaigiai. Koncerto programą tęsusi J. S. Bacho Siuita violončelei Nr. 4, Es-dur, BWV1010 nuskambėjo panašiai kaip ir 1-oji, tik kiek ekspresyviau. Įspūdį darė laisvas, nesuvaržytas E. Karamazovo muzikos pajautimas, tarsi grąžinantis siuitoms autentišką, tačiau ne barokišką (kokį esame įpratę girdėti) pavidalą – formą, bet nebūtinai turinį, traktuojant laisvai, ir gretinant skirtingus siuitos šokius remiantis varijavimo, bet ne kontrasto principu.
Antrojoje koncerto dalyje liutnią keitė gitara. Antrąją dalį pradėjo F. Sor Variacijos W. A. Mozarto temomis. Čia ir vėl žavėjo E. Karamazovo laisvumas, gebėjimas čia ir dabar būti muzikoje. W. A. Mozartas šiuo atveju buvo perinterpretuotas ne tik F. Sor, bet ir paties E. Karamazovo. Variacijas sekusios A. Glazunovo kompozicijos jau skambėjo kiek romantiškiau, sentimentaliau. Beje, pastaruosius opusus E. Karamazovas, kaip sako pats, atrado labai senuose leidiniuose, gerokai perdirbo pritaikydamas gitarai ir pavadino preliudais, norėdamas pabrėžti improvizacijos ir laisvos interpretacijos svarbą.
Egzotikos į koncerto programą įnešė kompozicijos iš Pietų Amerikos. Brazilo F. Mignone ciklas „Trys braziliški valsai“, originaliai sukomponuoti altui ir fortepijonui, šįkart buvo atlikti klasikine gitara. Tris ciklo dalis „Valsa lenta“, „Suave e delicato“, „Vivo e com Entusiasmo“ E. Karamazovas atliko kaip to paties šokio variacijų seką, išryškindamas tik tempo ir faktūrų skirtumus, bet nepabrėždamas emocinio krūvio kontrastų.
Kubiečio Leo Brouwer kompozicija „El Decameron Negro“, gimusi 1983-iaisias, jau yra tapusi šiuolaikinio gitaros repertuaro klasika. Kūrinio pavadinimas nurodo į ryškų erotinį atspalvį turinčias afrikietiškų liaudies pasakas apie meilę, XX a. pradžioje surinktas ir užrašytas vokiečių antropologo Leo Frobenius (tiesa, rinkinio pavadinimą įkvėpė žymusis Giovanni Boccaccio „Dekameronas“). Tiesioginio ryšio su Afrikos muzikiniu folkloru šis kūrinys neturi, tačiau afrikietiškos pasakos kompozitoriui pasitarnavo kaip inspiracija, šiame kūrinyje atsispindinti baladės žanrui būdingu minčių dėstymu. Iš kitų koncerte skambėjusių kūrinių šis išsiskyrė įtaigiu epiškumu, kurį perteikia ne tik muzikos kūrinio turinys, bet ir E. Karamazovo muzikavimas – vien muzikiniais garsais, be žodžių pasakojant istoriją. Ir nors šokio elementai šiame kūrinyje lyg ir nefigūruoja (bent jau tiesiogiai), kūrinio atlikime išryškėjęs variantiškumo principas, būdingas šokių siuitoms, grąžino prie G. Boccaccio „Dekamerono“ formos – istorijų rinkinio, – idėjos. Koncertą pabaigė lyriškesnė nei kiti prieš tai skambėję kūriniai bisui atlikta A. Barrios kompozicija „La Catedral“.
Visą koncerto programą vienija šokio motyvas – įvairiai interpretuotas skirtingų laikotarpių ir kultūrų kompozitorių bei paties E. Karamazovo. Ir nors šokio žanras tarsi ir natūraliai siejasi su lengvesnės, pramoginės muzikos lauku, šiuo atveju E. Karamazovo atliktuose kūriniuose šokį priminė tik struktūriniai elementai, tokie kaip ritmas ar tempas. Skambėję į ciklus jungiami smulkių formų kūriniai išties atstovauja intelektualų, kompleksišką ir virtuozišką senosios ir šiuolaikinės muzikos repertuarą styginiams instrumentams, analogiškai atliktą intelektualiai ir virtuoziškai.
Šiuo atveju žavėjo ir konceptualus E. Karamazovo žvilgsnis į šokio žanrą, kaskart jį įgarsinant vis kitaip, tačiau niekada iliustratyviai, išvengiant sentimentalumo ir atvirai demonstruojamo virtuoziškumo. Laisva, tačiau kartu ir pagarbi kompozitorių užrašytam turiniui muzikos traktuotė sufleruoja apie atlikėjišką E. Karamazovo brandą, sužavėjusią plataus spektro auditoriją. Šiame koncerte Paliesiaus dvare jis, sukurdamas jaukią erdvę, tik patvirtino savo meistriškumą ir priminė, kokia nuostabi yra solinė instrumentinė muzika. Pats turėdamas artimą santykį su savo instrumentu, E. Karamazovas muzika betarpiškai dalinosi su publika, kurios didžioji dalis, tikėtina, negalvojo nieko – pasinėrė į įtraukią dviejų valandų muzikinę patirtį.