Pagrindinis > Apie mus skelbia > 7MD.LT | Gyvastis kaip interpretacijos pamatas. Martíno García García sugrįžimas į Paliesiaus dvarą

7MD.LT | Gyvastis kaip interpretacijos pamatas. Martíno García García sugrįžimas į Paliesiaus dvarą

Šaltinis: 7MD.LT

Autorė: Lina Navickaitė-Martinelli


Nors vis pasvarstoma apie tai, kad konkursai šiandien nebėra esminis jauno atlikėjo karjeros startas, o gal ir apskritai vertintini kaip antimuzikalus reiškinys, sunku būtų paneigti jų reikšmę kai kurių nūdienos fortepijono žvaigždžių ir žvaigždučių kūrybiniame kelyje. Ispanų pianistas Martínas García García už savo tirštą koncertų tvarkaraštį taip pat turi būti dėkingas pirmajai premijai 2021-ųjų Tarptautiniame Klivlando pianistų konkurse ir XVIII Tarptautiniam Fryderyko Chopino pianistų konkursui Varšuvoje, kuriame 2022-aisiais trečiąja premija ir prizu už geriausiai atliktą fortepijoninį koncertą buvo įvertinta jo pozityviai vulkaniška energija. Taigi nenuostabu, kad šiuo metu stebime, anot koncertą Paliesiuje pristačiusio Viktoro Paukštelio, patį García García įkarštį. To įkarščio, visapusiško atsidavimo kiekvienam atliekamos muzikos kūrinio taktui jis, atrodo, nepagaili net atokiausiame Europos kampelyje skambinamam rečitaliui.

Į Paliesiaus dvarą pianistas sugrįžo jau antrąsyk po savo didžiųjų pergalių. Ir kokia nuostaba mane aplankė pamačius, kad gegužės 4 d. vykusiam koncertui pasirinkta praktiškai ta pati programa kaip ir prieš pusantrų metų, 2022 m. lapkričio 26-ąją. Juoba tai keista turint omenyje, kad pianisto pirštuose esama ne tik plejados kitų Chopino kūrinių nei čia jau dusyk atliktieji (tik vietoje keturių mazurkų šįsyk skambėjo Polonezas fis-moll, op. 44), bet ir apskritai gausus repertuaras nuo Bacho iki Schuberto ar Mompou. Anuomet Paliesiuje pirmos rečitalio dalies Chopiną antrojoje keitė Sergejaus Rachmaninovo miniatiūros ir Sonata Nr. 1, šiemet – monumentalioji Johanneso Brahmso Sonata Nr. 3 f-moll, op. 5. Ką norisi apie ispanų pianisto skambinimą pasakyti, be to, kad galiu daug kam paantrinti andai kolegės Jonės Punytės-Svigarienės rašytoje recenzijoje?

García García skambinimą žymi gausa. Muzikinių įvykių, spalvų, emocijų, pašalinių garsų (pianistui būdingas kadaise dar Glenno Gouldo įteisintas, nors turbūt tik didiesiems „rezervuotas“ niūniavimas grojant). Tačiau toji gausa ir imanentinis pianisto gyvybingumas visad palydėti ir logiško, atidaus strategavimo. Ko verta vien pirmosios dalies šopeniados dramaturgija! Trys pirmieji skambėję kūriniai (Polonezas fis-moll, op. 44, Barkarolė Fis-dur, op. 60, ir Preliudas Fis-dur, op. 28 Nr. 13), parašyti švelniuoju „Fis“ atspalviu (priešingai programėlėje klaidingai nurodytoms F-dur ir f-moll tonacijoms), išsiliejo Preliudo G-dur, op. 28 Nr. 3, joie de vivre ir per dramatiškuosius to paties opuso preliudus Nr. 2 (a-moll) ir Nr. 14 (es-moll) attacca šovė tiesiai į Sonatą Nr. 2 b-moll, op. 35. (Visos programos dramaturgiją sustiprino ir pabaigoje atlikta Edvardo Griego pjesė „Vestuvių metinės Troldhaugene“ – ypač pianisto asmenybę atliepiantis, žaisminga energija žaižaruojantis bisas.)

Gausa žymėjo ir žvėrišką Sonatos b-moll I dalies dramą, ir įspūdingai detalizuotą akompanuojančią Chopino polifoniją – gal ir dėl nedidelės erdvės akustikos, García García skambinant visuose balsuose visąlaik visko daug vyksta, ir tas viskas, tai yra nepaprastai niuansuota frazuotė, nuolat girdisi. Iš dalies dėl to II dalies lyriniame epizode man kiek pritrūko ramybės ir ekstazės: savo polinkį šokiškumo estetikai pianistas čia originaliai įprasmino kaip savotišką švelnų valsą – taip šis epizodas išties nedažnai skamba. O lėtojoje III dalies gedulingo maršo padaloje minėtą gausą įkūnijo įstabus akompanimento ir melodijos balansas, tarytum jų būtų ne tik skirtinga dinamika, bet ir kitokie tembrai – lyg būtų skambinama dviem skirtingais manualais. „Marche funèbre“, o ir jį palydinti vaiduokliška IV dalis, nuskambėjo turbūt įspūdingiausiai iš man girdėtų gyvų šio kūrinio interpretacijų.

Chopino konkursas jo dalyviams, juoba laureatams, ilgam palieka ryškų „šopenisto“ įspaudą. Bet būtent Johannesas Brahmsas su jo tiršta simfonine tekstūra, gausiu šokinių intarpų panaudojimu García García tiesiog idealiai tinka. Šiuo pastebėjimu jokiu būdu nenoriu sumenkinti pianisto Chopino interpretacijų, bet įdomu, kad tokia mintis – „Chopinas puikus, bet…“ – kyla jau ne man pirmai (analogiškai apie rečitalio antrajai daliai pasirinktą Rachmaninovą andai rašė Punytė-Svigarienė). Kone etaloniškai skambėjo tiek Brahmso lyrika, jo chorališkas polifoniškumas, tiek ir išskirtinis fortepijono simfonizmas.

Beje, man vis dar gyvas atminty tas įspūdis, kai pirmąsyk šios Brahmso sonatos klausiausi atliekamos Jano Krzysztofo Brojos 1999-ųjų M.K. Čiurlionio konkurse. Tąsyk besivyniojanti šios sonatos forma su vis naujai besirandančia medžiaga rodėsi esą kažkas nepaprastai keisto ir kartu nepaprastai didingo. Išties, jos struktūra kupina kontrastų ir neužtikrintumo. Tačiau su García García kiekvieną momentą išgyveni pilnai – ar tai būtų kiek pernelyg į paskirus įprasmintus motyvus išskaidyta gražiausia II dalies sekstų barkarolė, ar kažin kodėl glissando viršun užvažiuotas finalo pasažas, ar ažūriškai žaismingas Scherzo, o ką jau kalbėti apie kolosalias kulminacijas. Kai interpretacijos esme tampa pamatinė, išjausta ir įkūnyta kiekvienos natos gyvastis, komplikuota Brahmso architektūra nebekelia egzistencinio nerimo. Turbūt vienas didžiausių šio kūrinio teikiamų malonumų, tikroji Sonatos f-moll magija ir yra leistis pianisto vedamai po tuos slėpiningus užkaborius, tartum tai būtų pirmas kartas.