Dalinamės 15min.lt publikuotu straipsniu apie viešnagę Paliesiaus dvare (https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/nauja-kryptis-letos-atostogos-paliesiaus-dvare-642-1001842#_):
Iš karto galvojate, kiek laiko reikės skirti skrydžiui ir kiek į vieną lagaminą tilps? Jei vyras mažiau krausis, tilps dar ir pas jį šiek tiek. O kaip vaikų lagaminai? Ar nuo saulės labai nudegsiu? Pasiimti vaistų, pleistrų jei nauji batai nutrins. O kitais metais – kokias kryptis išbandyti naujai?
Kol kas atostogomis nekvepia. Na gerai, gal tik prieš atostoginis stresas. Ir taip visur bėgame, kad bėgtume. Darome, kad darytume. Bėgame nuo savęs. Į kur?
Vedantis Labanoro mišku aukštyn žemyn vingiuotas kelias – pasitiko žvyrkeliu ir žemės ūkio darbų prieskoniu. Et, galvoju, kur čia papuoliau.. Na bent jau kelionė jauki buvo, besidairant į šimtamečius medžius ir už jų besislepiančius ežerėlius. Pasakiau, kad atvyksiu viena – tai, matyt ir kambarėlis kaip menė bus parinktas, kad tilptų tik tas vienas užklydėlis. Patempiau lūpą bevažiuodama link vartų ir tuo mano dvejonės baigėsi.
Pirmiausia pakibo žandikaulis, belaikantis tą pačią lūpą, Paliesiaus dvare po 3 valandų kelio nuo namų už Ignalinos, atvėrus apartamentų duris, skirtus tam vienam užklydėliui. Juk daug keliauju ir dažnai žinau ko tikėtis. Juk visa Europa mums kaip ant delno ir delnas ištyrinėtas visais vingiais. O Lietuva?
Kambarys švelniu medžio kvapu pasitiko atneštus lagaminus: knygas, tapymo reikmenis, pasiilgusią tylos ir ramybės, nustebusią jų vežikę. Miegamasis su dvigule lova, virtuvė, vonios kambarys laukė tarp skoningų senove spindinčių interjero sprendimų. Ir ta vonia.. vonia ant keturių grakščių pėdučių mane kas vakarą vis kvietė užbaigti savo dienos ramybę karšto vandens rituale. O Dievai, pagalvojau, laimė man šypsosi po įtempto ir itin darbingo paskutiniojo pusmečio.
Atvažiavau jau temstant, prieblandoje nedrąsiai apėjau (tuomet galvojau) visas valdas. Šimtas paukščių giesmių, aukštų medžių parkas, šikšnosparniai ir meilus katinas labinosi naujai rezidentei, o aš nedrąsiai nužiūrinėjau restauruotus pastatus, parko fontanėlį ir stebėjausi šeimininkų užmojų ištaigingumu.
„Labas rytas, – šypsosi man restorano personalas, – jums pusryčių stalą jau padengėme. Sakykite, ko pageidausite pietums ir vakarienei, kokiu metu?“
„Laba diena, – kalbina kita maloni moteris, – jeigu jūs nieko prieš, mes jums paruošime gultą po medžiais pavėsyje.“
„Ar jums nieko netrūksta? Kaip dažnai pageidautumėte, kad tvarkytume Jums kambarį?“ – seka kitas pasiteiravimas.
„Jūsų patogumui, SPA procedūroms galime iškviesti meistrę iš miesto“, – vis tęsiasi mano nuostabai paslaugumas.
„Koncerto metu Jums rezervavome vietą pirmoje eilėje, o po jo bus padengtas vakarienei stalas“, – šypsena lydinti mane link renginio galutinai pavergė čia besisukanti ir viską spėjanti dvaro administratorė.
Laikas ramybėje, savo biologiniame ritme, pamirštant priverstinį skubėjimą verčiantis per galvą darbuose, pareigose, namuose ir sociume – yra tikros atostogos. Absoliučiai atsidavęs personalas savo darbui iš tiesų viliojo jaustis karaliene. Neerzino uodai. Nejaučiau lietaus, o žavėjausi. Iš naujo pamačiau, kad medžiai labai žali. Leidau sau domėtis žingeidumo impulsu užplūstančiomis naujomis iki tol neliestomis temomis, juk tam laiko dažniausiai nelieka. Skaičiau prasmingas knygas, sėmiausi kultūros. Knygose rinkausi naujus Lietuvos dvarus. Tarsi „stovėjau vietoje“ – bet tuo pačiu labai augau.
Nauja pažintis su kitokiomis atostogomis leido suprasti, kas iš tiesų yra atostogos: kūnui, protui, grįžimui į save, dvasiai. Visiems labai siūlau pamėginti. Pamėginti pamatyti mūsų Lietuvą kitaip. Pamėginti susiplanuoti atostogas kitaip: „lėtas“, kaip „lėtą“ gerą maistą, kaip „lėtą“ gilų kiną.