Humanitarinių mokslų daktaras, menotyrininkas Vytautas Tumėnas
Parodoje eksponuojama 16 fotografo Lino Jonušo paveikslų – tai visiškai netikėtas vaizdinės dailės reiškinys, iš esmės eksperimentiškai jungiantis tapybą, grafiką ir fotografiją. Šie paveikslai pradedami kurti pasitelkiant vaizdo kūrimui blogus, nekokybiškus pajuodusių skaidrių juostos kadrus. Ant tokio kadro autorius ypatingu būdu tapo savo vizijas. Kaip tikras juvelyras jis, atsargiai ir skrupulingai lašindamas specifinius cheminius skysčius (druskų tirpalus), tapo skirtingas gijas ir dėmes, kurios nenuspėjamai ir savavališkai liejasi, sklinda ir maišosi it akvarelė. Kai cheminės reakcijos nurimsta, gatavas skaidrės vaizdas skaitmeninės fotografinės spaudos būdu spaustuvėje perkeliamas ant didelio formato aliuminio kompozito lakštų. Tokiu būdu šių sudėtingų ir neįprastų, sakyčiau ,,alcheminių“, procesų pasekmėje ir gimsta asociatyvūs, ekspresyviai jausmingi abstraktūs Lino Jonušo paveikslai, kuriuos autorius kuria jau ištisą dešimtmetį.
Lino Jonušo paveiksluose mane stebina atsiveriantys nauji koloristinių galimybių horizontai, nes šių aliuminio pagrindo paveikslų spalvos itin jautrios apšvietimui – jos gerokai kinta nuo skirtingo apšvietimo (ypač saulės) kampo. O kai kurios spalvos, turinčios perlamutrinio gylio tam tikromis aplinkybėmis netgi blizga iš gelmių. Lino paveikslai įsiveržia į dailės pasaulį visiškai ypatingu, unikaliai savitu, paslaptingu, kupino spalvinio gylio ir, svarbiausia, darniu koloritu, jautriai jungiančiu prigesusias ir ryškias spalvas ir atspindžius, kuriuos formuoja aliumininis paveikslų paviršius.
Lino Jonušo paveikslų vaizdiniai asocijuojasi su dariniais vandenų paviršiuose, debesyse, įvairiuose kituose skysčiuose, drauge jie primena ir mikrobiologinį pasaulį, kurį galime išvysti per padidinamąjį stiklą, ir augalijos bei gyvūnijos miražus, virpančius per rūko, dūmų skraistę, arba asocijuojasi su astronominiais kosminių kūnų ir ūkų pavidalais, ar galaktikomis, arba tiesiog įkūnija kūrėjo jausmus – tapdami tarytum tapybiniu jo išgyvenimų išraiškos žemėlapiu. Vieniems tai gali reikšti tiesiog intuityvią atsitiktinę, impulsyvią tapybą, kitiems tai aliuzija į kosmoso raidą, augalijos plėtrą, povandeninio pasaulio dumblių gyvybę ar milijonmečių skaidrių gintaro inkliuzų pasaulį, kitiems – tai gali kelti mistinio, pasąmoninio pasaulio erdvės įspūdį, į kurią vedliauja vos atpažįstamos žiedų, briedžių, vilkų, ar ištisų gamtinių gaivalų vaizdinių sąsajos.
Ieškant atitikmenų Lietuvos dailėje, visų pirmiausia atmintyje iškyla prisiminimai apie eksperimentinę vitražisto Br. Grušo paveikslų stiklo tapyba, kuriai būdingas ryškiaspalvis biomorfinis emocionalus abstrakcionizmas. O Lino Jonušo paveikslų vaizdiniai skiriasi ne tik technologija, juose gerokai stipresnis asociatyvumas, siauresnės amplitudės, stilingesnė koloristika. Lino Jonušo paveikslai greta jo fotografijos kūrybos, įsiveržia į mūsų dailės pasaulį itin gaivia, stipria, visiškai inovatyvia ir eksperimentine išraiška. Jie gerokai praplečia tradicinę tapybos, grafikos ir fotografijos sampratą. Kūrybinio proceso paslaptingumu ir dažų tekėjimo, liejimosi atsitiktinumu ar intuityviu determinizmu jie tam tikra prasme primena ir vandeningai liejamos akvarelės proceso nenuspėjamumą. Taigi, iš vienos pusės Lino kūryba pasižymi itin racionaliu technologiniu gudrumu, o iš kitos pusės – spontaniško intuityvumo virpuliu, naujoviškai netikėtai trinančiu chemijos, grafikos, dizaino, tapybos ir fotografijos ribas.
Paroda veiks kovo 21 – balandžio 17 d.
