Jean-Marc Luisada teigia esąs XIX a. žmogus ir dažnai pabrėžia mylintis praeitį, slypinčią muzikoje. Pianistas garsėja kaip fortepijono poetas, pasižymintis išskirtine gracija ir netikėtomis interpretacijomis. Šarmingasis J.M. Luisada groja publikos sielai. Kartais scenoje jam patinka pajuokauti.
Į pirmąją savo fortepijono pamoką pianistas nuėjo būdamas šešerių Paryžiuje – jį mokė Denyse Riviere ir Marcel Ciampi. Vėliau muzikantas savo studijas tęsė Didžiojoje Britanijoje, Yehudi Menuhin muzikos mokykloje, ir Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje. Muzikantas fortepijono paslapčių mokėsi iš Dominique Merlet, Geneviève Joy-Dutilleux, Nikita Magaloff, Paul Badura-Skoda, Milosz Magin ir kt.
J.M. Luisada yra tarptautinių Dino Ciani Milane (1983) ir Fryderyk Chopin Varšuvoje (1985) konkursų laureatas. Muzikantas bendradarbiauja su žymiais Europos orkestrais, diriguojamais Charles Dutoit, Adam Fischer, Michael Plasson ir kitų batutos meistrų. Kamerinę muziką pianistas groja su „Fine Arts“, „Sine Nomine“, Kociano ir Talicho kvartetais bei garsiais instrumentininkais. Jo karjerą lydi gastrolės po visą pasaulį, albumai, išleisti su įrašų studijomis „Deutche Grammophon“, „Sony“, „RCA Red Seal“ ir kt., bei apdovanojimai Prancūzijos ordinais už nuopelnus meno ir literatūros srityje. Šiuo metu pianistas dėsto Alfred Cortot muzikos mokykloje Paryžiuje.
Esate žinomas kaip didelis filmų gerbėjas. Koks Jūsų mėgstamiausias filmas? Kodėl?
Mano mėgstamiausias filmas yra „Mirtis Venecijoje“ (1971). O kodėl? Šį filmą pamačiau, kai buvau dar visai mažas, gal dvylikos. Ir, žinoma, buvau šokiruotas. Nes tai buvo taip… dramatiška, taip gražu. Buvo toks vienišumas, vienatvė, baisi vienatvė. Tai filmas apie žmogų, kuris miršta, nes negali išreikšti, kad kai ką myli. Tai labai skaudu, bet labai gražu. Tomas Manas puikus rašytojas, bet filmas dar geresnis. Jis šiek tiek skiriasi nuo apsakymo, be to… muzika. Gustavo Mahlerio muzika yra nuostabi ir nepamirštama. Jo Simfonija Nr. 5 (Adagietto) dabar labai išpopuliarėjusi, greičiausiai dėl filmo. Ji visada buvo graži, bet visi pradėjo klausyti jos tik po filmo. Žinoma, kai buvau dvylikos, nieko nežinojau apie G. Mahlerį. Bet jo muzika ir tas filmas pakeitė mano gyvenimą. Dėl to šią simfoniją atliksiu ir per būsimą koncertą. O jei tiksliau: grosiu puikaus Prancūzijos pianisto Alexandre’o Tharaudo šios simfonijos transkripciją fortepijonui.
Ar turite kokių ritualų prieš lipant į sceną?
Prieš koncertus valgau spagečius. Dvi valandas iki koncerto suvalgau lėkštę spagečių su bazilikais, pomidorais, česnaku ir parmezano sūriu. Ir tai būtinai turi būti spagečiai al dente.
Ar galėtumėte apibūdinti savo įprastą dieną?
Mano įprasta diena yra absoliučiai nuobodi. Nėra nieko poetiško. Mano, kaip muziko, darbe, žinoma, yra gražių dalykų, tačiau įprastą dieną visiškai nieko ypatingo neįvyksta, kiekviena diena tokia pati.
Gal papasakotumėte apie vieną tokių gražių dalykų?
Džiaugiuosi artėjančio koncerto programa, kurią atliksiu jau ne pirmą kartą. Kodėl pasirinkau tokią programą, susijusią su kino muzika? Pirma, dėl tėvų. Norėčiau jiems padėkoti – jie buvo mano vedliai ir dėl jų aš myliu kiną. Mano mama išmokė mane mylėti ir muziką, ir kiną. Ir tokia meilė, tokia terapija, padaro pasaulį geresne vieta. Juk jeigu kartais esi nelaimingas, gali pasižiūrėti filmą ir pasijusti geriau.
Todėl šitas koncertas man yra labai svarbus – pasirinkau tokią muziką ir tokius filmus, kuriuos visą gyvenimą mylėjau. Visi šie filmai su visa šia muzika yra susiję su gražiausiomis mano gyvenimo akimirkomis, svarbiomis emocinėmis akimirkomis. Ir todėl jaučiuosi laimingas, galėdamas pasidalinti tuo su publika – pasidalinti svarbiais momentais ir jausmais, patirtais žiūrint šiuos kino šedevrus ir klausant šios nepaprastos muzikos.
Pianisto Jean-Marc Luisada koncertas Paliesiaus dvare – jau liepos 16 d.!
07.16 | Jean-Marc Luisada (fortepijonas, Prancūzija)