Jaunosios kartos Italijos pianistas Fiorenzo Pascalucci jau yra pelnęs tarptautinį pripažinimą. Pirmasis svarbus jo pasiekimas buvo pirmosios vietos laimėjimas 2008 m. XXV-ame Nacionaliniame pianistų konkurse „Premio Venezia“. Nuo tada jis laimėjo ne vieną tarptautinį konkursą, grojo svarbiose salėse su daug garsių orkestrų, išleido kelias gerai įvertintas kompaktines plokšteles. Jis taip pat jis yra fortepijono profesorius Italijos muzikos konservatorijose ir aktyviai užsiima humanitarine veikla, dažnai pasirodo labdaros koncertuose.
Rugsėjo 4 d. F. Pascalucci atvyksta į Paliesiaus dvarą koncertui „Baroque and Neobaroque“. Belaukdami šio pasirodymo, pakalbinome atlikėją.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su fortepijonu?
Mano tėvai namie turėjo fortepijoną ir aš tiesiog natūraliai pradėjau juo groti. Kai suvokiau, kad galiu atkartoti visą girdėtą muziką, man tai buvo tarsi nušvitimas!
Papasakokite, kaip repetuojate. Ar turite kokį nors tvarkaraštį?
Neturiu konkretaus repetavimo tvarkaraščio, viskas priklauso nuo mano nuotaikos. Dažniausiai pradedu nuo muzikos, kurios mokausi ar kurią ruošiuosi groti, turinio – manau, kad tai yra geriausias būdas rasti ryšį su kompozitoriumi.
Ar Jums patinka keliauti?
Žinoma, labai! Džiaugiuosi, kad dėl savo darbo galiu aplankyti daug šalių visame pasaulyje. Labiausiai man patinka susipažinti su naujais žmonėmis ir jų kultūra pačia plačiausiąja prasme.
Ar skaitote knygas? Kokia paskutinė Jums įsiminusi knyga?
Dievinu skaitymą, daugiausiai skaitau romanus. Dabar skaitau M. Prusto „Prarasto laiko beieškant“.
Ar turite kokių nors ritualų prieš lipdamas į sceną?
Tai greičiau ne ritualai, bet įpročiai… pavyzdžiui, suvalgau sumuštinį, o paskutiniu metu dažnai išgeriu taurę šampano ar proseko.
09.04 | „Baroque and neobaroque“: Fiorenzo Pascalucci (fortepijonas, Italija)