Pokalbiai tarp eilučių: Livio Minafra / 2022

Livio Minafra – Italijos pianistas ir muzikos kūrėjas, 2005-aisiais, 2008-aisiais ir 2011-aisiais apdovanotas prestižine „Top Jazz Premio“ premija. Nors daugiausia pasirodo kaip solinės muzikos atlikėjas, nekart bendradarbiavo ir kaip pianistas, kompozitorius, aranžuotojas ir akordeonistas „MinAfric Orchestra“, „Canto General“, „Radiodervish“ ir „Municipale Balcanica“ ir kitų ansamblių sudėtyje bei su daug garsių atlikėjų. Dabar, 39-erių, jis jau yra koncertavęs visuose žemynuose.

Pianistas taip pat yra išleidęs ne vieną albumą, sukūręs garsinių takelių keliems filmams. Šiuo metu dėsto fortepijono atlikimo meną (džiazo specialybę) Piccini muzikos konservatorijoje Baryje.

Spalio 29 d. Livio Minafra atvyksta į Paliesiaus dvarą ir pasirodys priešpaskutiniame XIII Tarptautinio muzikos festivalio „Le strade d’Europa. Lietuva-Italija“ koncerte „Kelionė į mėnulį“. Ore sklandančiomis improvizacijomis ir modalinėmis harmonijomis, džiazo fenomenas nuskraidins mus į mėnulį ir pagerbs prancūzų nebylaus kino genijaus George Mélièsą filmą „Kelionė į mėnulį“. Belaukdami šio neeilinio koncerto, pakalbinome atlikėją.

Plačiau: 10.29 | XIII Tarptautinis muzikos festivalis „Le strade d’Europa. Lietuva-Italija“: KELIONĖ Į MĖNULĮ

Papasakokite apie savo vaikystę. Ar aplinkui buvo daug meno, muzikos?

Namie stovėjo fortepijonas. Esu vienintelis vaikas ir su tėvais – jie abu muzikantai, tėtis džiazo atlikėjas, trimitininkas, o mama klasikinė atlikėja, klavesinininkė – gyvenome kaime… tad buvo daug laiko. Todėl aš būdavau prie fortepijono, improvizuodavau, žaisdavau.

Po kelių mėnesių tėvas pasiūlė man studijuoti muziką. Neparodžiau didelio noro, bet tėtis užsispyrė, kadangi buvo matęs mano aistrą.

O dabar esu čia. Jis buvo teisus!

Kur randate įkvėpimą muzikai, kūrybai?

Savo širdyje, kaip tas ketverių metų berniukas… improvizuodamas, vystydamas tas idėjas… ne su vienu konkrečiu stiliumi, bet maišydamas vaizduotę ir savo patirtis.

Turiu 4 aukštųjų studijų diplomus: klasikinio fortepijono, džiazo muzikos, pučiamųjų (bándos) orkestruotės ir kompozicijos. Tačiau grodamas išjungiu visas mintis.

Jūsų koncertas Paliesiaus dvare – tai duoklė filmui „Kelionė į mėnulį“ (1902 m.). Kodėl būtent šis filmas?

Tai buvo Rùvo di Pùlja „Teatro Comunale“ teatro direktoriaus Michelangelo Campanale užsakymas. Tačiau greitai pamilau šį pasirodymą. 2006 m. taip pat esu grojęs per Busterio Keatono nebyliojo filmo „Sherlock Jr.“ rodymą.

Man patinka sekti scenas, suteikti filmui garsus… tarsi spalvas!

Ar turite kokių ritualų prieš lipdamas į sceną?

Niekada nevalgau prieš koncertą. Jaudinuosi. O valgydamas nenoriu jaudintis galvodamas apie koncertą.

O kaip ilsitės po koncertų ar repeticijų?

Po koncertų mėgstu kalbėtis, nueiti į gerą, šaliai tipišką restoraną, kad galėčiau paragauti vietinio maisto ir vyno. Man patinka atšvęsti kiekvieną koncertą.

Panašiai ir su repeticijomis. Pavyzdžiui, pasiimu „Toscano“ cigarą!

Kuo būtumėte, jei nebūtumėte muzikantas?

Virėjas ir someljė, neabejotinai – dievinu maistą, ypač kartu su geografija, tradicijomis, vynu, istorijomis ir anekdotais!

Jeigu galėtumėte aplankyti praeitį, kokią epochą pasirinktumėte?

Manau, kad Italijos šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį. Šeštajame dešimtmetyje Italija buvo atstatoma po Antrojo pasaulinio karo. Vyravo tam tikra ypatinga dvasia, su skurdu persimaišęs džiaugsmas. O septintasis dešimtmetis mane žavi visais savo maištais, muzikos, studentų, feminizmo naujienomis.