Esate akademikas. Kaip Jums atrodo, ką pedagogas turi perduoti jaunesnėms kartoms? Kokia yra jo misija?
Man atrodo, kad pedagogo misijos klausimas mūsų laikais yra ypač svarbus. Dabar jauniems žmonėms dažnai aiškinama kaip siekti karjeros, kaip save reklamuoti, kaip skambinti vieną ar kitą kūrinį, kad tai padarytų įspūdį konkurso žiuri nariams, ir t.t. Jei kartais paskaitau pradedančių ir bent minimalaus pripažinimo sulaukusių muzikantų interviu, dažnai susiduriu su teiginiais, kad norint „prasimušti“ reikalingi „tvirti raumenys“, kad muzikos pasaulyje neišvengiamai reikia „lipti per galvas“, kitaip tavęs niekas nepastebės. Taigi, susiduriame su paprasčiausiu muzikos bizniu, kuris neturi nieko bendra su muzikos menu, ir, deja, baigia išstumti pastarąjį iš mūsų gyvenimo. Skamba pesimistiškai, bet aš matau būtent tai. Nesakau, kad turime būti visiški naivuoliai idealistai, negalintys pritapti kasdienybėje, tačiau tik šis idealizmas yra tikro nesudarkyto muzikos meno išlikimo garantas. Kai baigęs paskaitas išeinu iš Akademijos pastato, labai aiškiai pajuntu, kad dirbdamas su studentais buvau tarsi nusikėlęs į kitą realybę, pasaulį, kuriame viešpatauja muzikos sukurtas grožis, šviesa, harmonija… Tuomet jaučiuosi laimingas, ir tikiuosi, kad tą dieną bent kruopelytę tos laimės atrado bei savyje išsaugojo ir mano jaunieji kolegos.
Užaugote žinomų muzikų šeimoje. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Buvau vienas vaikas šeimoje, mylimas, bet nelepinamas. Turėjau tikrą vaikystę su visais jos džiaugsmais, niekada nebuvau užrakinamas kambaryje ir verčiamas skambinti 6 ar 8 valandas. Mano tėvas buvo pianistas, tiesa, taip pat ir tuometės Lietuvos konservatorijos Rektorius, tad fortepijonui laiko jam likdavo labai nedaug. Visgi prisimenu jo pasiruošimus koncertams, kai namie skambėjo Liszto ir Beethoveno sonatos, Brahmso vėlyvosios pjesės. Mano močiutė (tėvo mama) buvo puiki dainavimo mokytoja, dažnai jos pamokos vykdavo mūsų namuose, tad žaisdamas gretimame kambaryje išgirsdavau ir nemažai vokalinio garso formavimo paslapčių. Mano mama buvo dainininkė, bet man gimus ji prie šios veiklos nebegrįžo. Nepaprastai šviesus žmogus buvo mano močiutė iš mamos pusės, gyvenusi Estijos kaime. Jei manyje yra kas nors gero, tai didžia dalimi esu už tai dėkingas būtent jai.
Viena meno sritis maitina kitą. Kas Jus įkvepia ar „pamaitina“? Kokie tai rašytojai, kokie tapytojai, režisieriai ar kiti kūrėjai?
Taip, inspiracija menininkui yra būtina, ir turbūt natūraliausia jos ieškoti kitose meno srityse. Akivaizdu, kad laikas, praleistas su kitais menais yra ne mažiau svarbus nei prie instrumento atsėdėtos valandos, nes kuo vidiniai žmogus yra turtingesnis, tuo daugiau jis turi ką pasakyti klausytojui. Muzikoje galime atrasti vienokį ar kitokį ryši su daugeliu kitų meno sričių. Tobulindamas savo interpretacijų formą dažnai jaučiuosi tarsi architektas ar skulptorius, kaip dailininkas pasirenku vienam ar kitam autoriui tinkantį garso intensyvumą ir spalvinę paletę, įsiklausau į kūrinio „kalbos“ tėkmę, lyg tai būtų literatūra, arba staiga atrandu muzikoje kinematografinius efektus ir jaučiuosi tarsi kino operatorius. Jei kalbėsime apie konkretesnius įkvėpimo šaltinius, tai galėčiau įvardyti prancūzų impresionistus dailėje, italų neorealizmą ir nepaprastą Andrejaus Tarkovskio poetiškumą kine. Be abejo skaitau knygas, tačiau neturiu vieno ar dviejų mėgstamiausių rašytojų. Inspiracijos kūrybai randu ir kitose srityse, pavyzdžiui fotografijoje, pats mėgstu fotografuoti ir matau, kaip tampriai ši sritis susijusi su muzika. Be to, esu ne tipinis muzikantas, kuris tik sėdi prie instrumento, klausosi muzikos ar dirba su studentais, – didelę laiko dalį skiriu aktyviai fizinei veiklai, tai puikiai subalansuoja žmogaus vidų ir „išvalo smegenis“.
Ar esate kada svarstęs rinktis ne muziko profesiją?
Rimtai niekada nesvarsčiau ir matyt jau nebesvarstysiu. Šioje profesijoje atsidūriau natūraliai ir ji man teikia didelį džiaugsmą, tad nematau prasmės nieko keisti.