Pokalbiai tarp eilučių: Hélène Papadopoulos / 2020

Hélène, papasakokite apie savo pažintį su fortepijonu. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Tiksliai prisimenu mudviejų pirmąjį susitikimą. Kai man buvo šešeri, vasarą leidau pas promočiutę. Vieną gražią dieną tėtis pasikvietė mane ir pranešė, kad nupirko fortepijoną ir kad galėsiu pradėti mokytis juo skambinti. Prisimenu, labai laukiau rudens, nekantravau pagaliau prisiliesti prie šio instrumento.
Mano tėvai, nors ir neišmanė muzikos, labai ją mylėjo ir visi keturi jų vaikai pasirinko muzikanto profesiją. Dabar, kai žvelgiu į praeitį, suprantu, kad niekada neturėjau nė menkiausios dvejonės – visada žinojau, kad tapsiu pianiste. Teko mokytis groti violončele ir klavesinu – labai mėgstu jų garsus – bet fortepijonas užima ypatingą vietą mano širdy.

Ar esate galvojusi apie kitą profesiją?

Skambinimas fortepijonu man yra ne tik užgaida, aš tiesiog negaliu gyventi be to. Muzikos kalba bendrauti su klausytojais yra didžiulė dovana iš gyvenimo ir dar didesnė atsakomybė. Vienaip ar kitaip, tai esu aš, ir nemanau, kad kada nors pasikeisiu. Galbūt, jeigu vaikystėje nebūčiau užburta muzikos, dabar rašyčiau. Tačiau šiandien man atrodo, kad žodžiais ne viskas pasakoma. Būtent todėl renkuosi muziką. Muzika yra mano kalba.

Ar Jums patinka skaityti? Kokią knygą rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Taip, knygų pasaulis man yra labai svarbus. Skaitydama vystau savo nuojautą ir plečiu žinių visatą. Daug knygų galėčiau rekomenduoti. Štai, kelios, neseniai padariusios įspūdį: tiems, kurie dievina triukšmingą Niujorko gyvenimą, mirgantį visomis spalvomis, siūlau perskaityti Dos Passos knygą „Manhatan Transfer“, tiems, kurie mintyse norėtų pasivaikščioti po tarpukario Paryžių, rekomenduoju Aragono „Aurélien“ – tai istorija apie neišsipildžiusią meilę. Ieškantiems sąsajų su šių dienų aktualijomis puikiai tinka Camus „La Peste“ (liet. vert. Maras). Na, o tiems, kurie šiame sudėtingame pasaulyje pasigenda grožio – gydanti Montale‘o poezija.

Kokia vieta pasaulyje yra Jūsų mėgstamiausia? Kodėl?

Jau nemažai metų gyvenu skirtingose šalyse ir neturiu vienos mėgstamiausios vietos – turiu jų net keturias! Visos – labai ypatingos ir atspindi vis kitą mano gyvenimo pusę. Paryžiuje – tai kavinė, esanti netoli namų – Saint Medardo aikštėje – čia aš jaučiuosi tvirtai stovinti ant kojų. Niujorke – Šiaurės rytų dalis Centriniame parke – tiesiog alsuoja laisve. Graikijoje – Nisyros sala, kurioje glūdi mano šaknys, o Italijoje – mažas kaimelis, stūksantis tarp Marche kalvų, čia jaučiuosi saugi.

Helene Papadopoulos (fortepijonas, Prancūzija)